Tokių aplinką tausojančių padangų jau yra kuriama nemažai. Net keli padangų gamintojai siūlo skirtingus ekologiškų padangų variantus. Pora netikėčiausių sprendimų – padangos dengtos siliciu bei padangos, kurių sudėtyje yra kukurūzų miltų. Nors visų ekologiškų padangų esmė – pasipriešinimas riedėjimui, tačiau skelbiama, kad būtent silicis yra efektyviausia medžiaga, sugebanti geriausiai suvaldyti pasipriešinimą riedėjimui ir taip taupyti kurą bei, žinoma, mažiau teršti aplinką, taip sudarant sąlygas mažesnei klimato kaitai. Vienos iš įmonių, atstovaujančios žinomus padangų gamintojus, atstovas Juozas Kazlauskas teigia, kad gamintojai kas kartą, pristatydami naujas padangas, atsižvelgia į ekologiją. „Gaminti ekologiškas padangas skatina ne tik noras tausoti gamtą, bet ir konkurencija. Visi padangų gamintojai konkuruoja tarpusavyje, stengiasi sukurti vis tobulesnį variantą. O kuo tobulesnis variantas, tuo jis labiau ekologiškas“, – teigia J. Kazlauskas.
Juozas Kazlauskas teigia, kad ekologiškos padangos nėra vienintelis pasirinkimas, kuris mažina taršą. Padangų restauracija taip pat padeda prisidėti prie taršos mažinimo. Nors tai dar nėra labai populiaru Lietuvoje, ypač kalbant apie lengvuosius automobilius, vis tik padangų restauracija verta dėmesio. Restauruojant padangas jos tarsi atgaivinamos naujam „gyvenimui“. Taip pat restauruojant padangas yra sunaudojama mažiau energijos, žaliavų, į aplinką patenka mažesnis panaudotų padangų atliekų kiekis, tad akivaizdu, jog tai tikrai ne tik ekonomiška, bet ir ekologiška. Juozas Kazlauskas tai tik patvirtina: „Kad tai tikrai ekologiška nereikia nei įrodinėti, viską pasako skaičiai. Vidutiniškai gaminant naują padangą sunaudojama apie 83 litrus naftos produktų, o restauruojant – tik apie 26 litrus“.
Kol padangų gamintojai ir restauratoriai rūpinasi ekologija, tuo metu kiti, negalvodami apie taršą ir poveikį klimatui, meta senas ir nereikalingas padangas bet kur – kad ir į mišką ar paupį. Teršdami gamtą, žmonės, ko gero, nė nepagalvoja, kokią iš tiesų žalą daro aplinkai ir žmonėms, juk plieno ir gumos lydinys yra beveik neyranti medžiaga, o miške numesta padanga dar ir po 100 metų bus nelabai pakitusi. Padangų yrimas, tai labai ilgas ir kenksmingas procesas. Irdama padangų guma į aplinką išskiria didžiulį kiekį cheminių ir toksinių medžiagų, o jos ypač pavojingos žmonių sveikatai. O ką jau kalbėti apie miškų gaisringumą, kurį dažnai lemia netinkamoje vietoje išmestos padangos. Taigi problema tikrai rimta, tačiau Juozas Kazlauskas siūlo šios problemos sprendimo būdą – padangų perdirbimą. Apie galimybę perdirbti padangas stengiamasi informuoti kuo daugiau žmonių, nes tai, kaip ir kitos ekologiškos iniciatyvos, privalo tapti populiariu dalyku.
Visgi ateities perspektyvos džiugina – pastaruoju metu intensyviai kuriami, populiarėja hibridiniai automobiliai, padangų gamintojai varžosi, kas sukurs ekologiškesnį produktą – galima manyti, kad ateityje miestų gatvėmis riedės automobiliai, kurių tarša bus šiuo metu nesuvokiamai maža. Be to, nors ir mažais žingsniais, tačiau ekologiją palaikančių žmonių gretos vis didėja, todėl, tikėtina, kad net ir padangų restauracija ar perdirbimas ateityje taps savotiška ekomada. Taip būtų pristabdyta intensyvi klimato kaita, kuria taip baugina mokslininkai.