Rugpjūčio 20-ąją Afganistane turėtų įvykti antrieji šalies istorijoje demokratiniai prezidento rinkimai. Tiesa, demokratijos požymių juose kol kas nėra daug. Visų pirma dėl to, kad rinkimai pagal Afganistano konstituciją turėjo įvykti jau balandžio mėnesį, tačiau Nepriklausoma rinkimų komisija juos atidėjo. Svarbiausios priežastys – vis didėjantis nesaugumas šalyje, prastos sezono oro sąlygos ir dėl lėšų stygiaus iki galo nebaigti pasiruošimo rinkimams darbai.
Opozicija pareiškė, kad rinkimų datos nukėlimas prasilenkia su šalies konstitucija. Remiantis aukščiausiuoju šalies įstatymu, prezidento rinkimai turėtų vykti likus ne mažiau kaip mėnesiui iki pareigas einančio valstybės vadovo kadencijos pabaigos. Dabartinis Afganistano prezidentas Hamidas Karzai kadenciją baigia gegužės 22-ąją. Vadinasi, nesuteikus reikiamų įgaliojimų, jo valdymo laikotarpis pailgės dar keliais mėnesiais. Dėl šios priežasties opozicijos atstovai, jau dabar nepatenkinti H. Karzai valdymo rezultatais, prognozuoja šalyje ne tik politinę, bet ir konstitucinę krizę.
H. Karzai populiarumas yra smukęs ne tik opozicijos, bet ir nemažos dalies Afganistano piliečių akyse. Afganistano vyriausybė šiuo metu kontroliuoja vos apie 30 procentų šalies ploto. Humanitarinę pagalbą teikiančios organizacijos maždaug pusę valstybės teritorijos laiko per daug pavojinga, kad galėtų ten siųsti savanorius. Nesaugumas ir aukų skaičius šalyje 2008-aisiais buvo didžiausi per septynerius metus, t. y. nuo tada, kai iš Afganistano valdžios turėjo pasitraukti talibai.
Tačiau labiausiai H. Karzai kaltinamas dėl Afganistane klestinčios korupcijos ir narkotikų verslo. Dar 2005-aisiais „Transparency International“ sudarytame reitinge ši valstybė buvo 117-a. 2008 metais Afganistanas nusirito į lentelės apačią ir atsidūrė 176 vietoje iš 180 šalių. O kova su narkotikų verslu ne tik kad nesustiprėjo, bet ir buvo apipinta skandalais. Prekyba opijumi buvo apkaltintas H. Karzai brolis, einantis vienos Afganistano provincijos vadovo pareigas.
Dėl šių priežasčių dabartinio Afganistano prezidento, kuris jau pareiškė kandidatuosiąs ateinančiuose rinkimuose, veikla ir sugebėjimas valdyti šalį skeptiškai vertinami ir naujojo JAV prezidento bei jo komandos. Afganistanui tapus JAV užsienio politikos prioritetu, H. Karzai prezidentavimo klaidos bado akis ne tik Barackui Obamai, bet ir JAV viceprezidentui Joe Bidenui bei valstybės sekretorei Hillary Clinton.
Nepaisant aukščiausių JAV pareigūnų kritikos ir nepasitenkinimo, H. Karzai Afganistane yra labiausiai remiamas kandidatas. Tikimybė, kad jis bus perrinktas antrai kadencijai, ypač padidėja dėl to, kad opozicijoje vyrauja susiskaldymas ir nėra nė vieno kito kandidato, kuris būtų bent kiek labiau žinomas ir plačiau remiamas liaudies. Kadangi šalis yra pasidalijusi į įvairias politines ir etnines grupes, iš kurių didžiausia yra puštūnai, o dabartinis prezidentas kaip tik ir kilęs iš šios gyventojų grupės, jis pretenduoja gauti daugiausia balsų.
Savo populiarumą H. Karzai didina ir pastaruoju metu vis dažnėjančiais pranešimais apie „susitaikymą“ su talibais. Nuosaikieji Talibano atstovai kviečiami integruotis į visuomenę ir aktyviai dalyvauti rinkimuose. Dabartinis Afganistano prezidentas vis dažniau prabyla ir apie tai, kad jo šaliai svarbius sprendimus turėtų priimti ne užsienio jėgos, o patys Afganistano piliečiai. Greičiausiai tai reiškia ne ką kita, kaip H. Karzai mėginimą rinkti papildomus taškus, kurie gali praversti tuomet, jei JAV vis dėlto nuspręstų rinkimuose remti kitą kandidatą.
Rimčiausi H. Karzai varžovai kol kas yra du – tai Ali Ahmadas Jalali ir Ashrafas Ghani, abu anksčiau yra buvę Afganistano vyriausybės nariais. Pirmasis 2003–2005 m. ėjo vidaus reikalų ministro pareigas, visuomenėje yra gana gerbiamas, labiausiai už pastangas kovoti su vietiniais karo vadais ir narkotikų verslo atstovais. Antrasis 2002–2004 m. dirbo finansų ministru, buvo specialiuoju patarėju Jungtinėse Tautose ir yra pasaulyje žinomas ekonomistas. Abu kandidatai yra vakarietiški ir aštriai kritikuoja H. Karzai vykdomą politiką. JAV galėtų paremti bet kurio iš jų kandidatūrą, tačiau jei parama būtų žingsnis, kurio pakaktų, kad būtų išspręsta sudėtinga politinė situacija Afganistane, gyvenimas JAV politikams tikriausiai atrodytų per daug paprastas.
Jei naujasis kandidatas vis dėlto laimėtų, į jį būtų žiūrima kaip į JAV statytinį, ir talibai galėtų puikiai tuo pasinaudoti. Vėl būtų teigiama, kad Afganistaną valdo ne jo gyventojai, o amerikiečiai. Net į naująjį JAV prezidentą tokiu atveju greičiausiai būtų žiūrima kaip į G. W. Bushą – skirtumas būtų tik tas, kad pasikeitė veidas, tačiau ne ketinimai. Jei JAV remiamam kandidatui laimėti nepavyktų, o pergalę švęstų H. Karzai, JAV padėtis būtų dar blogesnė – išrinktasis prezidentas greičiausiai atsuktų nugarą Amerikai, o tai reikštų, kad JAV netenka sąjungininko svarbioje, netgi prioritetinėje kovoje su terorizmu.
Ar tik tai nereiškia, kad kovą Afganistane JAV, kaip prieš 20 metų Sovietų Sąjunga, pralaimėjo? Beviltišką amerikiečių situaciją šiuo atveju atspindi JAV gynybos sekretoriaus Roberto Gateso žodžiai: „Afganistanas yra ketvirtoji ar penktoji pagal skurdumą šalis pasaulyje. Jei mes iškelsime sau tikslą sukurti kažką panašaus į Centrinės Azijos Valhalą, mes pralaimėsime, nes niekas pasaulyje neturi tiek laiko, kantrybės ir pinigų.“
Jurgita Laurinėnaitė
