@Vicka “Davatkos prie laiptinių ir šventoriuose pagal apibrėžimą būdavo senos, nelabai valyvos babcės smerkiančiomis, viską aštriai matančiomis maniakių akimis. Dabar išaušo naujoviškų, prisiskaičiusių modernybės, džinsuotų ir belyčių davatkų epocha.
Tik maniakų akys liko tokios pat. Paprasti mirtingieji suvokia savo ribotumą, stengiasi būti geresniais, įveikti savo silpnybes. Modernioji davatka yra absoliučiai tobula, ji pašaukta tobulinti kitus ir kovoja su kitų trūkumais.
Tai jos gyvenimo tikslas - priversti kitus gyventi teisingai, kaip jie nenori. Nuodėmingas žmogus taiko apribojimus pats sau ir gerbia kito laisves. Davatkai nusispjaut į tavo laisvę, ji pripažįsta tik savo laisvę paneigti visas tavo laisves.
Davatkos serga nepagydomu totalaus pilnavertiškumo kompleksu, todėl visada vaidina labai laimingas. Pasižiūrit į veidrodį ir pamatot save, pabandot būti savikritiškais ir suprasti kitus, kad ir kaip tai būtų nelengva? Davatkos namuose veidrodžių nebūna.
Nuodėmingas žmogus nemoko kitų gyventi, jis pats norėtų to išmokti ir kasdien, nepaliaujamai klupdamas eina ir mokosi. Modernioji davatka viską moka ir visus moko, tai jos pašaukimas šioje Žemėje. Ypač aršiai moko to, ko pati nemoka ir nesugeba.
Suabejojam savimi ir savo žinojimu, sukritikuoti išsigąstam, ar tik nesuklydom? Ir imame tuo, kuo abejojam, rimtai domėtis? Modernioji davatka neklysta niekada ir žino viską, jai reikia tik savo nuomonės patvirtinimų.
Sukritikuota supyksta ir niekada neatleidžia. Normalus žmogus girdi kas sakoma ir klausosi kai kalbamės. Davatka nesiklauso, tik ir laukia, kada galės pertraukti ir pasakyti didžiąją tiesą, kurią girdi ir supranta tik pati.