Nuosirdziai gaila tos antrosios straipsnio herojes. Isivaizduoju kaip sunku issilavinusiai moteriai, dirbti darba, kuriam nereikia isvis jokiu mokslu, jokio spec.pasiruosimo ir kvalifikacijos. Taciau kodel mes ,lietuviai, vis galvojam, kad turim, vargti, plesytis, aukotis, prarasti save, tam, kad suaugusiam sunui ar dukrai nupirktume buta, masina? As nesuprantu tokio nesveiko aukojimosi. Ar tie jauni, sveiki zmones negali patys uzsidirbti? Juk gave uz dyka manot vertins jusu aukojimasi? Na, o pirmoji straipsnio herojei, matyt, patinka paverkslent ir kitus kaltint. Jei ji turejo tiek daug pagalbos,priziurint namus, auginant vaikus, nepatiriant finasiniu sunkumu, vadinas, laiko buvo i valias, gal galejo uzsiimti kokia nors veikla, labdara, mokslais etc? Kaip Taciau sakoma, kas kaip ismano, taip tas gano. Kiekvienam savo. Taciau gyvenam viena karta ir tai labai trumpai, tad kam jaustis nuolatos nelaimingu. Beje, kad manes neapkaltintumet niekuo,pasakysiu,kad as pati perejus visus devynis emigracijos ratus ir kremtu emigrantes duona 13 metu. Bet esu laiminga, nes darau pozityvias isvadas ir bandau isilieti i vietine kultura, todel nesijauciu nei vienisa, nei atstumta.