Po vieną nevaikščioja niekas. Net ir katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas, žiū, jau ir tupi dviese susiglaudę saulutės atokaitoje. Taip gamtos sutverta, kad su tuo, kuris žengia pirmyn, visada atsiranda ir drauge žengiančių. Tad ir Nepriklausomybės du dešimtmečiai atvedė į mūsų gyvenimus ne vieną pakeleivį...
Daug kuo, atėjusiu į mūsų gyvenimus drauge su Laisve ir Nepriklausomybe stebimės iki šiol, nes dvidešimties metų senumo gyvenime daugelio to nebuvo. Ir ne tik galimybės sakyti ir rašyti savo nuomonę apie valdžią, piktintis jos darbais, kritikuoti pasiekimus, atskleisti tikruosius užmojus, kas anuomet buvo taip uždrausta, kad net mintyse apie valdžią buvome išmokyti galvoti tik gerai.
Bet ir jausmo, kad valdžios esame valdomi, su tomis galimybėmis jau neliko. Nuo tada, kai galime pasakyti... debilų valdžia, piemenų valdžia, šokėjėlių, dainorėlių valdžia, netekome ir to jausmo, kuris skatina suklusti, įsiklausyti, netekome galimybės mylėti ir gerbti tų, kurie mums dar vis pamoja iš tribūnų, dar vis pasako lemiamą žodį, priima gyvenimą keičiantį sprendimą.
Todėl ir džiaugiamės, kad turime galimybę ne tik klausyti ir vykdyti, bet ir eiti prie valdžios rūmų su šakėmis rankoje ir su akmeniu kišenėje ir galime ne tik išbaladoti langus, už kurių sėdi mūsų pačių išrinktieji, bet ir pasakyti savo nuomonę.
Akivaizdu, jog ši galimybė kiekvienam žmogui - didelis džiaugsmas, nes ši galimybė žmogui svarbesnė už galimybę kvėpuoti, galimybę valgyti, galimybę miegoti...
Deja, ir pastarųjų galimybių ribos drauge su Laisve ir Nepriklausomybe pakito. Kažin kaip pasijustume, jei staiga atsirastų galimybė įkvėpti to oro, kuriuo kvėpavome anuomet, prieš dvidešimt metų. Ir ne tik dėl to, kad tada mažai težinojome apie kondicionierius, kurie oficialių įstaigų, parduotuvių ir daugelio kitų įstaigų orą pavertė sintetiniu burbulu, kuriuo nuolat kvėpuojant džiūsta akys, sausėja oda... Išėję į gatvę ne tik didmiestyje, bet ir mažesniame miestelyje įkvepiame ne tyro oro, bet smogo, nuo seno būdingo Londono gatvėms. Ir tai tik dėl to, kad turime galimybę kiekvienas važiuoti nuosavu automobiliu ir jau seniai pamiršome tą laiką, kai daugiabučio namo kieme stovėjo tik trys lengvieji automobiliai. Ir visi žinojo, kas jų šeimininkai, nes jiems partija ir profsąjungos davė paskyrą automobiliui pirkti. Šiandien perkame mašinėlę, kokią norime, ir kiek jų širdis geidžia. Niekas nedraudžia ir niekas neskaičiuoja. Ir tuo džiaugiamės ir nesukame galvos dėl oro taršos. Nes ir teršia šiandien jį ne tik automobiliai, bet ir ta pati mūsų keiksnojama valdžia, kuriai rūpestis gatvių švara ar kietųjų dalelių sklaida iš nežinia kuo kūrenamų krosnių - neišsprendžiama problema. Gal blauzdos, kaip sakė viena šiandienos klasikė Kristina, per skystos?
asikeitė ne tik mūsų galimybė kvėpuoti tokiu oru, kokį sukūrė motulė gamta, bet ir galimybė valgyti tai, kas sveika ir saugu žmogui. Kiek šiandien yra vaikų, kuriems gydytojas uždraudė valgyti bulvių traškučius, guminukus, spragėsius bei gerti pepsikolą, kokakolą?.. Vaikai žino, kad jei toliau maitinsis visu tuo „maistu„, kurį jau beveik dešimtmetį (jei vaikui trylika metų) valgo kasdien - vietoj pusryčių, pietų ir vakarienės, jo skrandis, kasa, kepenys paprasčiausiai bus „suėsti“. Taip sakė gydytojas ir vaikas išsigando, patikėkite, ne to, kad sveikata pakibo ant plauko, bet to, ką reikės jam valgyti, kuo maitintis, jei nuo ankstaus ryto iki vėlumos darbe prapuolusi arba net išvykusi į Angliją ar Airiją mama neverda nei pietų, nei vakarienės, o jam palieka tiek pinigų, kad jų nereikia skaičiuoti ir už kuriuos vaikas perka tą maistą, kuris jam patinka, kurio širdis geidžia. Nepratusiam valgyti šaltibarščių ar cepelinų - šis maistas atrodo net nevalgomas. Ir, deja, ši istorija - reali. Ir daug siaubingesnė už tas, kuriose pasakojama, kad mūsų maiste įvairių E jau trigubai daugiau negu tikros mėsos, natūralių miltų ar ekologiškų bulvių. Akivaizdu, jog auga karta, net nebevalganti to, kas primena natūralų maistą, bet net ir nebenori to, kas kvepia žole, kaimo laukais, vėju. Nes ne tik neskanu, bet dažnam jau tai atrodo nevalgoma...
Pakito ir mūsų galimybė miegoti. Ir ne tik dėl to, kad atsirado galimybė gulėti ant tokio čiužinio, kuris pats prisitaiko prie mūsų kūno, kad močiučių prikimštą žąsų plunksnų pagalvę pakeitė ta, kurioje negyvena nei dulkių erkės, kuri nepalieka pragulų. Tuo džiaugiamės. Tačiau galimybių gerai išsimiegoti vis mažiau ir mažiau. Jos traukiasi iš mūsų gyvenimo nuo pat tos dienos, kai miestuose ir gyvenvietėse įsikūrė Darbo biržos ir prie jų nutįso bedarbių gretos. Buvo laikas, kai bedarbiai, benamiai, prostitutės, narkomanai net neegzistavo mūsų visuomenėje. Beveik nebuvo ne tik nusikaltėlių, bet ir nusikaltimų tokių, kokiems šiandien ryžtasi dažnas jaunuolis, vakar dar sėdėjęs mokyklos suole. O kiek dar tokių, kurie mokykliniame amžiuje kelią į mokyklą seniai iškeitė į galimybę gyventi... geriau.
Deja, buvo laikas, kai apie galimybę gyventi geriau niekas net nepagalvodavo. Nes visi žinojo, kuo dirbs, kai baigs institutą, kiek uždirbs, ką turės... Dabar, praėjus dviem Nepriklausomybės dešimtmečiams, galimybių gyventi geriau nusipelnėme tiek, kad net patys nebepajėgiame jomis pasinaudoti. Tomis galimybėmis, nuo kurių vienas nebegali užmigti, nes sapnai baisesni už tikrovę, o kitas nenori pabusti, nes geriau blogas sapnas, nei slogi kasdienybė.
