Indėlių palūkanoms smukus iki rekordinių žemumų, bene kiekvieną savaitę bankų klientus pasiekia raginimai investuoti. Tačiau lietuviai lieka įtarūs.
Suvilioti indėlių
„Kodėl turėčiau kur nors investuoti, jei mano draugas per 2008 metų kritimą prarado daugiau kaip pusę turėtų pinigų? Kuo skiriasi struktūrizuotų obligacijų ir akcijų rizika? Kaip nuspręsti, kokį fondą pasirinkti?“ – tokius klausimus užduoda paprasti žmonės, dažniausiai nusprendžiantys, kad indėlis – geresnė alternatyva.
Tai patvirtina ir statistika. 2010 metų pirmojo pusmečio pabaigoje indėlių suma Lietuvoje dirbančiuose bankuose viršijo 25 mlrd. litų. O lėšų suma investiciniuose fonduose buvo 1,55 mlrd. litų. Kiek daugiau lėšų investuota per gyvybės draudimą, mažiau – per su akcijomis susietas obligacijas.
Lenkai rikiuojasi į eilę
Bankas „Swedbank“ skaičiuoja, kad daugiausiai gyventojų finansinio turto sudaro pensijų fondų, į kuriuos nukreipiama dalis „Sodros“ įmokų, turtas. Veikiausiai todėl, kad į pensijų fondą pačiam mokėti nereikia, pavyko pritraukti net milijoną klientų.
Lenkijos gyventojai prie valstybės parduodamų įmonių akcijų net stovi eilėse. Pavyzdžiui, „Tauron“ akcijų platinime dalyvavo net 230 tūkst. žmonių, draudimo bendrovės PZU akcijų pirkėjų skaičius perkopė 250 tūkstančių. Palyginimui: kai Vilniaus biržoje debiutavo „Linas Agro“, platinant akcijas dalyvavo mažiau nei 500 žmonių.
Nesulaikia grąžos
Lietuvoje realus valstybės bandymas pritraukti lėšų naudojant kapitalo rinką buvo tik 2000 metais, kai investuotojams per biržą parduotos fiksuoto ryšio monopolininko „Lietuvos telekomo“ (dabar – „Teo LT“) akcijos. Už 25 proc. akcijų valstybei pavyko gauti 642 mln. litų, tačiau akcijų pirkėjams dar ir dabar tenka skaičiuoti nuostolius.
Mobilusis ryšys populiarėjo sparčiau nei prognozavo analitikai, o „Teo LT“ akcijų kaina dabar yra vis dar mažesnė nei 2000 metais. Tiesa, įmonė mokėjo dosnius dividendus.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas buvo tapęs „investuotoju“ – už valstybės padalytus investicinius čekius įsigijo akcijų ar investavo į kontroliuojančias investicines bendroves. Tik nedaugelis jų išgyveno ir kažką išmokėjo, tačiau „dingę“ pinigai kiekvienam paliko įspūdį, kad investuoti neverta.
Ką daryti, kad padėtis pasikeistų? Pirmiausia reikėtų pradėti nuo švietimo – tik suprasdami, ką perka, gyventojai „nebijos“ investicinių produktų.
Investicinių paslaugų rinka turi potencialo per keletą metų išaugti ne procentais, o kartais. Žinoma, tam reikia palankios aplinkos: pradedant nuo teigiamo valstybės požiūrio, baigiant tuo, ko kontroliuoti negalime – ramios akcijų rinkos.
Vytautas Plunksnis
Investuotojų asociacijos valdybos narys
