Irano ir Šiaurės Korėjos branduolinės programos, jau nekalbant apie riziką, kad prastai kontroliuojami Rusijos ir Pakistano branduoliniai ginklai gali atsidurti netinkamose rankose, kelia didžiulį nerimą. Tačiau prie branduolinio klubo siekia prisijungti dar kelios pasaulio valstybės. Jei joms tai pavyks, šis žingsnis gali turėti itin skausmingų pasekmių.
Mianmaras
Padėtis: Egzistuoja pakankamai svarių įrodymų, kad Mianmaras bendradarbiauja su Šiaurės Korėja vystydamas slaptą branduolinį reaktorių ir plutonio išgavimo įrenginius. Reaktorius gali pradėti pilnai veikti jau 2014 metais.
Kodėl verta nerimauti? Įtarimai dėl Mianmaro branduolinės programos yra plačiai pasklidę. Liepos mėnesį JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton viešai išsakė nerimą dėl karinio Šiaurės Korėjos ir Mianmaro bendradarbiavimo teigdama: „Tai destabilizuotų regioną. Tai sukeltų tiesioginį pavojų Mianmaro kaimynams“. H. Clinton įtarimus tik dar labiau sustiprina dviejų iš šalies pabėgusių asmenų liudijimai. Vienas iš asmenų yra buvęs verslininkas, dalyvavęs sudarinėjant Mianmaro branduolinius kontraktus, o antrasis yra buvęs slaptojo branduolinio bataliono Mianmaro kariuomenėje narys. Apie šio bataliono vaidmenį šalies branduolinėje programoje detaliai rašė laikraštis „Sydney Morning Herald“.
Įtampa tarp Mianmaro ir Bangladešo auga nuo pat 2008 metų, kai prasidėjo ginčas dėl sienos ir ginčytinuose rajonuose pradėtos telkti karinės pajėgos. Pastaruoju metu įtampa auga itin pastebimai. Per pastarąsias porą savaičių be tankų ir sunkiosios artilerijos šalių pasienyje, Bengalijos įlankoje buvo dislokuoti ir mažiausiai 5 Mianmaro ir Bangladešo kariniai laivai. Kadangi abi šalys siekia įgyti branduolinį ginklą, ginkluoto konflikto galimybė kelia itin didelį nerimą.
Be to, Mianmarą valdanti karinė chunta yra ganėtinai nestabili viduje. Pastaruoju metu kalbama, kad šalies viduje veikiantys etninių mažumų sukilėliai pardavinėja heroiną, o už gautus pinigus perka ginkluotę. Bijomasi galimo pilietinio karo atsinaujinimo. Šios etninės grupės tai atsinaujinančią, tai vėl nutrūkstančią kovą prieš vyriausybę tęsia pastaruosius 60 metų. Dažniausiai kovos vykdavo pasienio regionuose, tačiau, jei atsinaujins plataus masto sukilimas, tai gali būti atbaidytos užsienio investicijos į Mianmaro energetikos sektorių, o taip šis pavojingas režimas būtų tik dar labiau izoliuotas.
Bangladešas
Padėtis: Iš Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) gavęs leidimą vystyti branduolinę energetiką, Bangladešas gauna pagalbą iš Pakistano, o visai neseniai pasirašė ir dvišalio branduolinio bendradarbiavimo susitarimą su Rusija.
Kodėl verta nerimauti? Bangladešo siekis vystyti branduolinę energetiką yra suprantamas. Jau daugelį metų šalies energetikos sektorius nesusilaukė reikiamų investicijų, todėl elektros energijos tiekimo pertrūkiai tapo įprastu dalyku. Dalis ekspertų mano, kad iki 2011 metų šalis gali atsidurti visiškoje tamsoje, jei iki to laiko nebus pastatyta nė viena nauja elektrinė. Nepaisant šių nuogąstavimų ir TATENA leidimo, vietiniai kritikai nerimauja, ar Bangladešas turi reikiamą infrastruktūrą, kad galėtų saugiai eksploatuoti branduolinę elektrinę, ypač turint omenyje tai, kad šalyje veikiančios anglimi ir dujomis varomos elektrinės dažnai nustoja veikti dėl prastos priežiūros.
Bangladešas taip pat nėra politiškai stabiliausia šalis. Po to, kai 1971 metais gavo nepriklausomybę regioninio karo, kuriame dalyvavo ir Indija bei Pakistanas, metu, 2 valstybės vadovai buvo nužudyti. Be to, būta perversmų (tiek su kraujo praliejimu, tiek be to), plataus masto kaltinimų korupcija, islamistų kovotojų rengiamų sprogdinimų ir beveik nuolatiniais tapusių išpuolių, kurie kone paralyžiavo šalį. 2008 metų gruodį buvo panaikinta nepaprastoji padėtis, o sausio mėnesį vykę rinkimai pagaliau nutraukė laikinosios vyriausybės valdymą. Tačiau rinkimai lauktos politinės ramybės neatnešė. Priešingai, pasklidus kaltinimams dėl suklastotų rinkimų, vasarį kilo sukarintų sienos apsaugos dalinių maištas.
Nepaisant pastaraisiais metais tvyrančios santykinės taikos tarp Pakistano ir Indijos, regioninės ginklavimosi varžybos tęsiasi ir toliau. Pakistanas per metus jau turės naują plutonio gamybos įrenginį, o Indija kuria sparnuotąją raketą, galinčią nešti branduolines kovines galvutes ir pritaikytą povandeniniams laivams. Pakistano siekis padėti Bangladešui branduolinėje srityje gali tik dar labiau destabilizuoti padėtį.
Kazachstanas
Padėtis: Turėdamas 1,5 mln. tonų urano atsargų, Kazachstanas yra trečias didžiausias urano eksportuotojas visame pasaulyje. Nors šiuo metu Kazachstanas urano sodrinime yra priklausomas nuo Rusijos, šalis planuoja sukurti savo sodrinimo reaktorius ir siekia 2011 metais pradėti statyti naują branduolinę elektrinę.
Kodėl verta nerimauti? Tiesa, kyla mažai rizikos, kad Kazachstanas sieks pasigaminti branduolinį ginklą. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Kazachstanas savanoriškai atidavė tūkstančius branduolinių ginklų, o toksinės pasekmės dėl sovietiniais laikais šalyje įvykdytų 456 požeminių branduolinių bandymų jaučiamos dar šiandien.
Tačiau kyla rizika, kad branduolinės medžiagos gali atsidurti netinkamose rankose. Autokratinėje prezidento Nursultano Nazarbajevo vyriausybėje korupcija yra plačiai paplitusi, ne išimtis yra ir didžiulė bei nuolat besiplečianti branduolinę programą administruojanti biurokratija.
Gegužės mėnesį teisėsauga sulaikė valstybės valdomos firmos „Kazatomprom“, kuri prižiūri urano gamybą ir siekia iki 2010 metų tapti didžiausia pasaulyje urano gamintoja, vadovą Muchtarą Džakiševą. Vadovas buvo apkaltintas, kad pasisavino beveik du trečdalius šalies urano atsargų ir pardavė jas užsienio firmoms. Kai kurie ekspertai teigia, kad tokie kaltinimai yra absurdiški ir sukurpti iš politinių paskatų. Bet kokiu atveju viso to potekstė yra stulbinanti: arba šalyje galima be jokios priežiūros prekiauti uranu, arba vienas didžiausių urano gamintojų tampa nestabilia politinės kovos arena. Rizika, kad tokia situacija pasinaudos priešiškos valstybės ar teroristinės grupuotės, yra nemaža.
Venesuela
Padėtis: Venesuela turi silpną mokslo inrastruktūrą, mažai branduolinės ekspertizės ir ribotą finansavimą. Tačiau prezidento Hugo Chavezo siekis vystyti branduolinę energetiką civilinėms reikmėms gali būti įgyvendintas ir be didelės užsienio draugų pagalbos.
Kodėl verta nerimauti? Nors didelės pažangos Venesuela ir nepadarė, tačiau yra priežasčių, verčiančių nerimauti dėl šios šalies branduolinių ambicijų. Venesuela ir Rusija palaiko vis glaudesnius santykius, kuriuos per pastaruosius keletą metų vainikavo eilė su ekonominiu, energetiniu ir kariniu bendradarbiavimu susijusių sutarčių. Nuo 2005 metų Venesuela iš Rusijos nusipirko ginkluotės už daugiau kaip 4 mlrd. dolerių, o praėjusį mėnesį Maskva H. Chavezui suteikė papildomą 2,2 mlrd. dolerių paskolą ginklams pirkti. Venesuela tapo ir viena iš aktyviausių Irano rėmėjų. H. Chavezas viešai sveikina Irano branduolinę programą, o praėjusį mėnesį pareiškė kasdien į šią šalį siųsiantis po 20 tūkst. barelių degalų, kad tik būtų sužlugdytos tarptautinės sankcijos.
Pirmą kartą apie Venesuelos branduolines ambicijas H. Chavezas prabilo 2005 metais. Venesuela su Rusija sukūrė atominę komisiją, kuri ir turėjo pradėti šalies branduolinę programą. Iranas šiuo metu Venesuelai padeda ieškoti urano atsargų ir atlikti jų testus. Venesuelos atstovai spėja, kad šalyje yra 50 tūkst. tonų nepanaudotų urano atsargų.
„Aš sakau prieš visą pasaulį: Venesuela pradės branduolinės energetikos vystymo procesą, tačiau mes nekursime atominės bombos, todėl neįkyrėkite mums po to su tokiais kaltinimais, kokius metate Iranui“ - teigė H. Chavezas. Tačiau tokios kalbos nėra labai įtikinančios turint omenyje, kiek pinigų karinėms reikmėms dabar leidžia H. Chavezas. Be to, vis aštrėja ir Venesuelos žodžių karas su Kolumbija ir baiminamasi ginkluoto šių valstybių konflikto.
Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE)
Padėtis: Sausio mėnesį Jav pasirašė susitarimą JAE. Pagal šį susitarimą JAV įsipareigojo tiekti branduolines technologijas, medžiagas ir techninę ekspertizę. Šiam „123-iuoju susitarimu“ vadinamam dokumentui dar turi pritarti Kongresas, tačiau manoma, kad formalus pritarimas bus gautas jau šio mėnesio pabaigoje. Savo ruožtu JAE pastaruoju metu sukūrė teisinius rėmus, leidžiančius reguliuoti ir prižiūrėti šalies branduolinę pramonę. Be to, sukurti planai kelių atominių reaktorių statybai. Šie reaktoriai turėtų patenkinti vis labiau augančią elektros energijos paklausą.
Kodėl verta nerimauti? Iš pirmo žvilgsnio JAE branduolinės ambicijos atrodo yra visiškai pateisinimas. Šalis itin pabrėžia taikų savo branduolinės programos pobūdį, be to, buvo stengiamasi sukurti tinkamą teisinį mechanizmą tarptautinei šios programos priežiūrai. Be to, JAE yra laikomi viena iš liberaliausių ir stabiliausių valstybių visuose Vidurio Rytuose. Ši šalis palaiko glaudžius ryšius su tarptautine bendruomene ir yra globalus verslo centras.
Tad ko baimintis? Manoma, kad JAE brandullinės ambicijos paskatins tokiu pačiu keliu žengti ir šalies kaimynus, kurie toli gražu nėra nei tokie liberalūs, nei stabilūs. Kol kas visi JAE kaimynai išskyrus Izraelį branduolinių programų nevykdo. JAV Respublikonų partijos atstovas Edwardas Markey teigia, kad branduolinės energetikos varžybos Vidurio Rytuose gali būti tokios pat pragaištingos kaip ir branduolinio ginklavimos lenktynės. Apie siekius vystyti branduolinę energetiką jau prabilo Saudo Arabija, Bahreinas, Kuveitas, Omanas, Kataras, Egiptas ir net Jemenas.
Nepaisant to, kiek taiki būtų JAE branduolinė programa, ginklų kontrolės ekspertai nerimauja, kad branduolinės technologijos ir ekspertinės žinios suteiks šaliai solidų pamatą ateityje, esant reikalui, kurti branduolinio ginklo programą. Kadangi pagrindinis JAE prekybos partneris yra Iranas, tai ekspertai nerimauja ir dėl to, kad branduolinės medžiagos gali atsidurti ir Teherano rankose.
