Visą savo aktyvios veiklos laiką skyriau jaunimo pilietiškumo ugdymui ir kovai už konstitucines laisves, Lietuvos suverenumą, valstybės interesų atstovavimą ir sėkmingą šalies augimą. Šiais mėnesiais pasidarė labai gaila, kiek daug Lietuvoje gyvena suklaidintų žmonių, kurie nuoširdžiai tikėdami tuo, jog kovoja už savo Tėvynę, iš tiesų atlieka vieną purviniausių darbų nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Per kelis mėnesius sudalyvavau keliose įnirtingose diskusijose, sulaukusiose iki kelių šimtų komentarų „Facebook“ socialiniam tinkle, dešimtis kartų perskaičiau Konstituciją, kone visus šią temą nagrinėjusius straipsnius, atsiverčiau net ES stojimo sutartį. Galų gale patyriau ne tik fanatiškų kovotojų, bet ir netikrų profilių atakas, kurių metu buvau išvadintas įvairiausiais šlykščiais epitetais, ir vis dėlto nesulaukiau rimtų argumentų, faktų, statistikos ar tiesiog argumentuotos nuomonės, kodėl šis referendumas yra gerai ir kam iš tiesų jis reikalingas. Galbūt po šio laiško sulauksiu nuoseklaus, sofistikuoto atsako?
Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu kas tu
Nors visai nemaža dalis parašus rinkusių žmonių yra nuoširdžiai tikintys pilietinės tautos galia, kovotojai už Tėvynę ir jos žemę, tačiau jie išėjo kartu obuoliauti su vienais didžiausių marginalų valstybėje, tai – Algirdas Paleckis ir jo Frontas, PBK išplautų smegenų euroskeptikai, Gazmanovo fanai, įvairių marginalizuotų grupių atstovai, susiję su mafijinėm struktūrom, pseudožalieji, neturintys absoliučiai jokio supratimo apie aplinkosaugą, nacionalistai, svastiką nešiojantys ir teisinantys save, neva tai saulės ženklas, nacionalsocialistai, garbinantys Staliną, jo sukurtą blogio imperiją, tikintys, kad „prie ruso buvo geriau“, visas „Delfi“ komentatorių desantas ir 30 rublių armija, visi, dirbantys Latvių g., visokios matricos, lėkštučiai ir daug daug kitų „sistemos pralaimėtojų“. Labiausiai gąsdina, kiek daug jų vienaip ar kitaip susiję su ne kuo kitu, o Kremliumi. Bet apie tai, vėliau.
Išanalizavus referendumo galimas pasekmes, akivaizdu, jog jis ne tik kad neišspręs problemos, bet jų sukels kur kas daugiau. Pabendravus gyvai su parašų rinkėjais išgirdau jų norą „kad užsieniečiai nepirktų Lietuvos žemės, nes tai mūsų turtas, dėl kurio kovojom ir tuoj neteksim“. Akivaizdu, jog prarasti suverenitetą, būtų vienas didžiausių smūgių jaunai šaliai. Tačiau jokia tokio pobūdžio grėsmė net nekyla.
Apskritai šis referendumas tokios problemos net nesprendžia. Žemės juk į mašinas, sunkvežimius ir vagonus nesukraus ir neišveš, o jos neparduoti galime ir šiandien. Jeigu kas nors būtų labai norėjęs išspręsti šią problemą, būtų buvę įmanoma daryti viską kur kas paprasčiau – surinkti 50 000 parašų peticijai, kad „žemės ūkio paskirties žemę galėtų įsigyti tik Konstitucijos egzaminą lietuvių kalba išlaikę ES piliečiai“. Prancūzai panašiai yra pasidarę.
Tačiau dabar gavosi taip, jog tie, kas formulavo referendumo reikalavimus, akivaizdžiai stengėsi ne šią problemą išspręsti, o sukelti politinę suirutę, didžiules teisines kolizijas ir diskredituoti atstovaujamosios demokratijos sistemą.
Kitaip tariant, ne rusai čia parašus renka, o lietuviai, kurie nuoširdžiai nori padėti savo Tėvynei, ją apsaugoti, išlaikyti – iš meilės, ne dėl pinigų. Deja, šiuos žmones kažkas, kas formulavo referendumo eilutes, visiškai apgavo ir jais pasinaudojo.
Kas, ką, kodėl ir kaip apgavo?
Labai paprastai. Visu pirma, referendumu reikalaujama, jog Lietuvos žemė galėtų priklausyti tik valstybei ir Lietuvos piliečiams. Tokia, vat, formuluotė! Ką tai reiškia? Žemė (ne tik žemės ūkio paskirties) nebegalės priklausyti užsienio piliečiams. O jeigu žemė priklauso užsienio kapitalo įmonei, kurią valdo užsienio piliečiai? Turėsim ją nacionalizuoti? Dalis žemės jau dabar priklauso įmonėms, kurias valdo įvairių užsienio valstybių piliečiai. Žemė priklauso ir Skandinavijos bankams, ir įvairioms užsienio įmonėms, logistikos kompanijoms, tyrimų centrams, įvairiausių ūkio sričių subjektams. Šios įmonės valdo administracinius pastatus, fabrikus, gamyklas, sandėlius, ir daugeliu atveju jiems priklauso ir žemė, ant kurių yra pastatyti pastatai. Taigi, įsigaliojus pirmam referendum reikalavimui, pastatai galės stovėti tik ant Lietuvos piliečių ar Lietuvos valstybės žemės. Žemė iš įmonių, kurias valdo ne Lietuvos valstybė ar Lietuvos piliečiai turės būti atimta.
Apokaliptinis scenarijus
Pirmą referendumo įsigaliojimo minutę Lietuva bankrutuotų. Pirmą pasirašymo minutę Lietuva taptų skolinga verslui šimtus milijardų litų. Kaip vyksta nacionalizacija? Atimi turtą ir atlygini žalą. Lietuvos valstybė taptų nemoki ir nefunkcionali. Tektų skolintis šimtams metų į priekį, paskolų palūkanos būtų lyg Zimbabvės ar Somalio. Visa pramonė, visa ekonominė veikla žlugtų ir sustotų jau kitą rytą. Šalį ištiktų precedento pasaulio istorijoje neturinti humanitarinė katastrofa. Po mėnesio, be užsienio pagalbos, kiltų badas. Ligoninės, darželiai, mokyklos, policija, gaisrinė ir kitos įstaigos bankrutuotų kartu su Vyriausybe, Seimu, savivaldybėmis. Infliacija gerokai viršytų Didžiosios depresijos pavyzdžius – litais galėtume išsitapetuoti sienas. Be abejo, Lietuva būtų išmesta iš ES.
Gerai, nebegąsdinsiu, visi suprantame, kad niekas negalėtų leisti, kad toks scenarijus įvyktų. Tokį sprendimą Konstitucinis teismas atmestų, dėl to, kad šis reikalavimas prieštarauja sveikam protui, Lietuvos Respublikos Konstitucijai, sutarčiai su Europos Sąjunga ir kitai supranacionalinei teisei. Taigi tokia formuluote, kokia yra dabar, šis reikalavimas niekada nebus įgyvendinamas.
Mieli parašų rinkėjai, jeigu būtumėte iš tiesų norėję apsaugoti lietuvių nuosavybėje esančius dirbamos žemės plotus, kaip minėjau anksčiau, būtumėte geriau apriboję įsigijimą, įvesdami „neįmanomų“ reikalavimų, t.y. „Nori įsigyti žemės Lietuvoje? Išlaikyk tokius pačius egzaminus, kokių reikia pilietybei gauti“. O dabar, pirmasis referendumo reikalavimas tampa tik „medumi“, kad priviliotų žmones ir būtų priimti antras ir trečias reikalavimai. Nes pirmojo priėmimas yra tiesiog neįmanomas.
O kam naudingi kiti du referendumo reikalavimai?
Antrasis reikalavimas skelbia, kad valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtiniai ištekliai gali būti išgaunami tik referendumu leidus. Be abejo, turėta omeny skalūnų sluoksniuose esančios naftos išteklių apsaugą. Kai kurie parašų rinkėjai Vinco Kudirkos aikštėje ranka mušė krūtinę, sakydami, kad Žemaitija taptų antru Černobyliu ir ją visą užasfaltuotų šimtmečiams. Tiesą sakant, remiantis dešimčia žymiausių pasaulio universitetų mokslininkų tyrimais, esant „žmogiškajam faktoriui“ blogiausiu atveju, skalūnų gavybos metu, galėtų būti užteršti vos keliolika ar keliasdešimt hektarų žemės, už kurių užterštumą pilnai atsakytų skalūnų gavybos kompanija, atlygintų maksimaliai žalą ir imtųsi visų ekosistemos atstatymo ir žalos panaikinimo priemonių. O kiek žalos Sibire padaro nekontroliuojama „Gazprom“ konvencinė gamtinių dujų gamyba?
Prieš mėnesį netikėtai teko „suvesti galus“, kam buvo naudingas „Chevron“ pasitraukimas. Šiuo metu 87,5 proc. visų naftos įmonių Lietuvoje akcijų priklauso lenkų įmonei „LOTOS Grupa“. Jų vadovas, po susitikimo aną mėnesį su Algirdu Butkevičiumi, pareiškė, jog skalūnų gavybos konkurse jie norėtų dalyvauti jau šį pavasarį, jeigu tik nereikės mokėti 150 milijonų litų mokesčio, kurį „Chevron“ buvo pasiryžęs sumokėti. Galų gale skalūnai Lietuvoje bus išgaunami, tik juos išgaudinės ne daugiausiai patirties pasaulyje turinti įmonė, tačiau visiški naujokai. Ar žinojote, jog Vladimiras Putinas dar prieš kelis metus apreiškė, jog ši įmonė yra geidžiamiausias strateginis „Gazprom“ ateities pirkinys. Beje, anot vieno žurnalistinio tyrimo, praeitais metais „Manifoldas“ akcijas lenkams pardavęs plungiškis yra pagrindinis antiskalūninkų rėmėjas – kaip patogu, ar ne?
Tačiau, pagrindinės naudingosios iškasenos Lietuvoje yra ne nafta, o smėlis (kvarcas, dolomitas, žvyras ir t.t.). Žvyras yra bendruomeninės reikšmės išteklius, nes jį išgaunant reikia aptverti nemenką teritoriją, įdarbinti kelis traktoristus, geologą ir t.t. Taigi, jeigu kas nors norėtų atidaryti žvyro karjerą Biržuose, tarkim dviems metams ir 300 000 litų vertės, turėtų organizuoti referendumą valstybiniu mastu, tai kainuotų tuos pačius 300 000 litų per pusmetį ir reikėtų tikėtis, kad tokiu verslu „leistų“ užsiimti 1,3 milijono žmonių. Lietuva yra 41-a pasaulyje pagal smėlio ir žvyro eksportą. Tuoj nebebus – URA!
Tiesioginės demokratijos paradoksas
Trečiasis referendumo reikalavimas kelia daugiausiai žalos Lietuvos demokratijai (paradoksas!), teisinei sistemai ir nuosekliam šalies vystymuisi. Pagrindinis šį siūlymą palaikančiųjų argumentas – „visi emigravo, taigi reikia sumažinti parašų normą“. Nesąmonė! Juk žmogus nusileidęs Londono oro uoste nepraranda teisės balsuoti, iš jo paso niekas neatima ir jis staiga negali netekti Lietuvos pilietybės. Taigi Lietuvos piliečių skaičius nuo 1992-ųjų metų beveik nepasikeitė, kasmet pilietybės atsisako vos keliais šimtais daugiau, nei ją gaunančiųjų. Per dvidešimt metų po referendumu pasirašyti nebegali keliolika tūkstančių nebent. Taigi jokio racionalaus argumento, kodėl turėtų dabar būti reikalaujama mažiau parašų – nėra. Jeigu labai norite išspręsti to keliolikos tūkstančių žmonių klausimą, tai surinkite, vėlgi, parašų peticijai ir te Seimas priima Konstitucijos pataisą, nustatant santykinę priklausomybę nuo rinkėjų skaičiaus ir reikiamų parašų referendumui skaičiaus. Užteks to pigaus populizmo, pradėkime mąstyti racionaliai.
Kokios galimos pasekmės?
Lietuvą užbombarduos dešimtys referendumų „nuo A iki Z“. Šia proga pasinaudos įvairiausios interesų grupės – kuo mažiau reikia parašų, tuo smulkesnio intereso grupės naudosis šia pataisa. Tarkim, jei „Maxima“ dirba 20 000 lietuvių, tai jiems bus liepta pasirašyti, surinkti po penkis parašus iš savo vyro, žmonos, mamos, tėčio, sūnaus ir dukros, uošvienės, uošvio ir voi la! Einame visi balsuoti, kad „Maxima“ būtų atleista nuo pelno mokesčio! Taip pat jau kitų metų pabaigoje eitume balsuoti už gėjų santuokas arba homoseksualių santykių kriminalizavimą, prieš abortus, už mirties bausmės įteisinimą, dėl darbo imigrantų Lietuvoje skaičiaus apribojimo, dėl Vilniaus krašto autonomijos, dėl 1500 litų minimumo, po to dėl mažiausiai 5000 litų, dėl uždraudimo skolintis užsienio rinkose ir daug kitų baubų, kuriuos spręsti visuomenė per se yra neįgali – nekompetentinga ir dar nepasiruošusi. Referendumas yra tautos, daugumo teisė. 100 000 piliečių tikrai nėra dauguma ir čia ginčytis net nėra prasmės.
Kam naudingas šis referendumas?
Visu pirma nemažą dalį reaktyvių nacionalistų globojančiai Tautininkų partijai ir iš sisteminių partijų sąrašo išspjautai Ramūno Karbauskio valstiečių sąjungai, kuri prisirašė žodį „žaliųjų“, nes Vakaruose taip madinga. Jie save išsireklamuoja, mobilizuoja savo elektoratą. Nesakau, kad tai yra blogai, – partinei sistemai gal ir sveika, tačiau šių abiejų politinių jėgų programos yra populistinės, trumpalaikio efekto ir destruktyvios ilguoju periodu. Be to, bet kuriuo atveju jų atstovaujamoji dalis visuomenės yra labai siaura – kone vien ksenofobai ir ūkininkai (juokauju, Valstiečių sąjunga tikrai neatstovauja visų ūkininkų interesų, Karbauskio nebent).
Referendumas naudingas yra pačiam Ramūnui Karbauskiui, kurio partija čia viską organizuoja. Jis gi yra vienas stambiausių žemdirbių Lietuvoje. Žinoma, kad šis multi milijonierius yra suinteresuotas, jog būtų kuo mažesnė konkurencija ir kad išliktų galimybė dempinguojant žemės kainą, ją supirkinėti iš smulkiųjų ūkininkų, pernuomot ją už baisius pinigus vidutiniams ūkininkams ir taip lobti iš spekuliacijų. Tokią sistemą atvira rinka sunaikintų iškart, nes pakiltų ne žemės kaina, bet jos vertė. Kiekvienas, dabar turintis žemės, prasiplėtus rinkai, taptų kur kas turtingesnis. Jūsų bobutės penki hektarai būtų verti nebe 20 000 Lt, o 40 000 Lt, o gal net 60 000 Lt. Bobutė praturtėtų! Tiksliau, atsistatytų kainos į normalias vėžes, iš kurių buvo išmuštos žeme spekuliuojant įvairiems stambiems žaidėjams, tokiems kaip Karbauskis ar Pakso žentas Aivaras Stumbras ir kiti su Rusijos kapitalu siejami asmenys. Taip, su Rusijos kapitalu. Žiniasklaidoje ne sykį rašyta apie įvairius verslo takelius, vedančius į Kremlių. Ne tiesiogiai žinoma, bet per dukterines bendroves, – tereikia giliau įsižiūrėti.
Referendumas naudingas tam pačiam „Gazprom“. Jeigu mes negalėsim išgauti savo išteklių, juos turėsim pirkti. O juos parduoda „Gazprom“. Kiekvienais metais į Rusiją išsiunčiam po du milijardus litų. Ne du milijonus, bet du milijardus. Ir toliau sėkmingai tai darysime, nes šis referendumas užkirstų kelią mums patiems ne tik kad sutaupyti, bet ir užsidirbti.
Referendumas naudingas Kremliui
Taip, nes pagrindiniai Kremliaus siekiai – siekti politinės destrukcijos, teisinių kolizijų ir visokių kitų pagalių į Lietuvos-ES ratus. Kuo lengviau daryti politinę destrukciją, tuo greičiau Europa tolsta ir greičiau Rusija artėja. Įteisinus 100 000 parašų ribą, dešimtys referendumų bandys kaip nors pažeisti ES teisę, kol galų gale vienas bus priimtas ir gausime ekonominį antausį nuo Europos Komisijos. Per keik daugiau nei dešimt metų, net įskaitant krizę, Lietuvos BVP drastiškai priartėjo prie ES vidurkio. 2001 m. jis sudarė 42 proc., dabar – net 72 proc. Šiuo metu mes susiduriame su mažesnėmis problemomis nei Pietų Europos valstybės, kur dvigubai didesnė dalis jaunimo neturi darbo. Susiduriame su kur kas mažesnėmis problemomis nei AIDS / ŽIV, narkomanijos ir begalinio smurto, korupcijos bei beužgimstančio neofašizmo kamuojama oligarchinė Rusija. Ir kažkam tai nepatinka.
Kai neadekvačiai lyginame valstybes, sunku suprasti ir objektyviai įvertinti ekonominę ir socialinę Lietuvos pažangą. Lyginame su dešimtmečiais ekonomiškai stipriomis airijomis, britanijomis ir norvegijomis. Kodėl nepalyginus Lietuvos su kitomis buvusiomis Sovietų Sąjungos šalimis? Lietuvai sekasi geriausiai – geriau ne tik nei išteklių turtingoms Rusijai, Kazachstanui ar Azerbaidžanui, geriau nei Centrinės Azijos valstybėms, sėkmingų 2012-ųjų metų dėka pagaliau aplenkėme ir Estiją. Belieka įsivesti eurą ir išlaukti, kol privatus verslas pavys ir estiškus atlyginimus. Per pastaruosius dešimt metų Lietuvos ekonomika padvigubėjo. O lyginant su 1992 metais – ekonomika padidėjo dvidešimt kartų! Pamiršote, kaip „gera“ buvo ekonominės blokados metu? O kai gaudavote 100 ar 300 litų atlyginimą?
Kiekvienais metais iš 30 milijardų siekiančio biudžeto 2 milijardus sumokame „Gazprom“. Jeigu išgautume skalūnų naftą, turėtume veikiantį SGD terminalą ir atominę elektrinę, ne tik kad nereikėtų tų 2 milijardų išleisti, jie liktų čia, nuo jų sumokėti mokesčiai eitų į Lietuvos biudžetą, būtų įdarbinta keliolika tūstančių darbuotojų ir, plius, dar generuotų pelną Lietuvos biudžetui elektros ir naftos pardavimai. Dabar, atskaičiavus išlaidas gamtinėms dujoms, valstybė išleisti gali 28 milijardus litų, tai jeigu Rusijai nerūpėtų Lietuvos ekonomikos stagnacija ir žmonės būtų racionalūs ir nepasiduotų apgaunami, galėtume kasmet valstybės valdymui ir mokytojams, gydytojams, gaisrininkams, policininkams, socialinėms išmokoms ir pensijoms išleisti (30+2) 32 milijardus! Taigi paprasta matematika. Keturi milijardai padidintų valstybės biudžetą 14 proc. Įsivaizduokit, jei kasmet visko turėtumėt po 14 proc. daugiau!
Grįžtam prie referendumo
Tam, kad suprastumėte, jog referendumas Lietuvai yra nenaudingas ir atvirkščiai, yra kenkėjiškas, tereikia pasižiūrėti, kas jį palaiko. O gi tie patys Paleckis, „Frontas“, violetinė teisibės gvardija, Matrica, "Būkim vieningi", "ekspertai.eu", jaunuoliai su saulės ženklų žiedais, juvenalinės justicijos priešai, ezoterinės psichozės vergai, tikintys į didžiojo Kūrėjo dvasią, sarmatai, Rasų civilizacijos palikuonys ir visokie kitokie su realybe susipykę sektantai ir Latvių gatvės komentatorių armada. Visa šita šutvė visais įmanomais būdais pastoviai kenkė demokratiškos ir laisvos, nuo okupacinės praeities nepriklausomos Lietuvos raidai, engė ir žemino jos vardą… ir staiga persigalvojo? Staiga pradėjo „gelbėti žemę“? Jie tiesiog suprato, kad šį kartą gražiais žodeliais gali užburti vargšus idealistus ir jų rankomis ištraukti kertinius akmenis iš šalies pamatų…
Referendumas ne tik neapsaugos Lietuvos žemės, bet turės sunkiai ištaisomų padarinių kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Vietoj to, kad Lietuvos ekonomika ir kiekvieno jūsų gerbūvis gerėtų, patys sau užsidedate apynasrį. Ne jūs, mieli parašų rinkėjai, kalti. Jūsų, pasirašiusių iš noro padėti Lietuvai, aš nekaltinu. Jus apgavo, jumis manipuliavo ir tiesiog išdūrė šlykštūs, vien savo interesų vedini žmonės. Kovodami prieš sistemą, jos priešų buvote apgauti ir į tą pačią sistemą įvelti. Labai gaila.
Kaip yra sunku ir skaudu matyti žmones, kurie iš tiesų myli Lietuvą ir patys nesuprasdami jai baisiausiai kenkia. Šimtai žmonių, iš idealistinių paskatų, patys to nesuprasdami padėjo parašus po dokumentu, kurio padarinius, neduokdie, teks taisyti dešimtis metų. Lietuvių visuomenė dar nesubrendusi, kad atskirtų pelus nuo grūdų, kad atskirtų populizmą ir propagandą nuo politinės analizės. Kaip nugriovė Maidanas Leniną, taip ir mes pagaliau turime nugriauti savo viduje esančias Žaliojo tilto statulas…
Kažkas labai teisingai buvo paklausęs: O kodėl mes nerenkame 300 000 parašų, kad pilietinio ugdymo pamokos būtų privalomos nuo pirmos iki dvyliktos klasės?
Taigi, aš ir Jūs – mes už Lietuvą. Tačiau turime pagaliau suprasti, jog šis referendumas gina ne Lietuvos, bet siauro žmonių rato ir pačio Rusijos režimo interesus. Kaip gaila, kad kažkam pavyko šitiek daug žmonių apgauti. O juk visi mes už tą pačią Lietuvą norim kovoti…
