„Gaila atskleisti paslaptis“, – išgirdęs „Balsas.lt“ klausimą, ar nuo Plokštinės požeminės raketų paleidimo aikštelės (ar nuo kurio kito netoli esančio buvusio sovietinio karinio komplekso objekto) galėjo būti nutiesti tuneliai, šyptelėjo Mobilizacijos departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius Vytautas Lukavičius.
Karininkas, lankęsis ir Plokštinėje, tokį patį ar labai panašų karinį objektą matė prieš daugelį metų.
„Aš tarnavau raketiniame pulke. Tiesa, ne Lietuvoje, o Pskovo srityje (šiaurės vakarų Rusijos miestas, netoli Estijos ir Latvijos sienos – red. past.). Maždaug pusę metų ten praleidau“, – pasakojo V. Lukavičius.
Kitur Lietuvoje tokių raketų šachtų nebuvo
Anot karininko, Lietuvoje sovietmečiu buvo dislokuotos dvi raketinės divizijos. Vienos jų štabas buvo Šiauliuose, kitos Kaune. Pastarosios divizijos vadavietė buvo įsikūrusi ten, kur dabar Karmėlavos oro erdvės valdymo centras.
„Žinau, kad pulkai stovėjo ir Plungėje bei Tauragėje (Sakalinėje). Mano manymu, iš viso Lietuvoje galėjo būti iki 8 raketinių divizionų (batalionų). Vienu metu jie būtų galėję paleisti iki 32 raketų“, – pasakojo krašto apsaugos sistemoje dirbantis vyras.
Jo teigimu, požeminės (arba šachtinės) raketų paleidimo aikštelės buvo tik Plokštinėje, o Tauragės (Sakalinės) pulko ginkluotė buvo tik antžeminė.
Paklaustas, kiek karių ir ginkluotės galėjo būti Plokštinės požemiuose ir greta buvusiuose statiniuose, karininkas pasakojo, kad standartinį raketinį pulką sudarė tys divizionai. Jis būdavo apginkluotas raketomis R-12 (8K63), o pagal NATO klasifikaciją „Sandal“.
„Du antžeminiai divizionai – po keturias startines baterijas, kiekviena iš jų su viena R-12 raketa. Trečias divizionas – šachtinis – aptarnavo keturias raketas R-12U“ (būtent toks buvo dislokuotas Plokštinėje, kur po žeme tebetūno keturios raketų paleidimo šachtos – red. past.), – „Balsas.lt“ pasakojo V. Lukavičius. – Du Plungės pulko antžeminiai divizionai stovėjo prie Šateikių. Prie vieno iš jų buvo pulko vadovybė, pulko kovinės paramos ir aptarnavimo padaliniai ir branduolinių užtaisų surinkimo brigada. Paprastai divizionai nebūdavo įsikūrę toli vienas nuo kito, daugiausia 15-20 km“.
„Šachtinis divizionas nebuvo didelis, apie 300 žmonių. Keturios kovinės grupės, jos mažutės, iki 20 žmonių, „dyzelistai“, ryšininkai ir kitas aptarnaujantis personalas. Didžiausias būdavo apsaugos padalinys. Visų, tiek antžeminių, tiek šachtinių kompleksų apsaugai buvo įrengtos elektrinės užtvaros. Jos juosė technines pozicijas. Kasdieninė įtampa 220 voltų, o jeigu kas nors atsitikdavo – 1700 voltų. Ten buvo nutiesiamas specialus tinklas, o tarp jo ir žemės būdavo tokia įtampa. Kad kas nors nepatektų atsitiktinai – iš abiejų tinklo pusių buvo po 3 eiles spygliuotos vielos užtvarų“, – pasakojo karininkas.
Du raktai raketai paleisti – SSRS ir JAV susitarimo rezultatas
V. Lukavičiaus teigimu, vienos branduolinės raketos galingumas tuomet buvęs apie vieną megatoną (palyginimui – virš Chirosimos ir Nagasakio 1945 m. susprogdintų bombų galingumas buvo apie 25 kilotonas).
„Dabar tokių didelių jau nedaro. Nors tiems laikams raketos buvo labai tikslios – nulėkusios iki 3,5 tūkst. km, į šonus tenukrypdavo ne daugiau 500 m – reikėjo nemažos galios užtaiso, kad sunaikintų tolokai esantį taikinį. O dabar raketos tikslumas matuojamas dešimtimis metrų, todėl ir branduolinės galvutės mažesnės“, – pasakojo jis.
Karininko teigimu, du mygtukai raketai paleisti atsirado dėl to, kad SSRS ir amerikiečiai susitarė dėl papildomos apsaugos nuo nesankcionuotų veiksmų.
„Iš tiesų tai ne mygtukai, o raktai. Pasukus du raktus beveik tuo pačiu metu, paleidžiama raketa. Buvo vienas centrinis pultas ir kiekvienai raketai po pultą“, – sakė V. Lukavičius.
V.Lukavičius: nebuvo nei požeminių tunelių, nei požeminio aerodromo
Gerai raketinę buvusios SSRS kariuomenę pažįstantis vyras buvo negailestingas: legendos gražios, bet tai tik legendos. Platelių ežero vanduo vamzdžiais esą tikrai negalėjo keliauti aušinti šachtų, o jokių požeminių praėjimų apskritai nereikėjo.
„Žinot, kaip būna: atvažiuoja komisija pastatyto objekto priimti, ir reikia, kad nieko nebūtų nereikalingo. Užkasti statybos atliekas reikia pajėgumų ir laiko; sumesti į ežerą pigiau ir patogiau. Nuotekas tai galėjo pilti į ežerą, o siurblinė gali būti pakeliamoji. Ir šulinys pakeliamasis. Bet aušinti tai tikrai nieko nereikėjo. Aušinti ten nebuvo ką“, – paneigė V. Lukavičius versiją, kad tuneliai iš bazės galėjo vesti į ežerą.
Anot karininko, viskas, kas buvo sovietinėje armijoje, ypač raketinė technika, buvo paprasta ir racionalu. Bet viskas buvo taip įslaptinta, kad žmonės paprasčiausiai negalėjo nekurti įvairių versijų.
„Pavyzdžiui, šiauliečiai, kol nepateko į Zoknius, pasakojo, kad lėktuvai iš po žemių kyla. Bet juk ten paprasčiausiai aerodromas tarsi lėkštėj, ir nematyti kur jie stovi. Ir šnekos, kad dabar tą požeminį aerodromą tebenaudoja – tik šnekos“, – sakė jis.
Todėl apie jokius požeminius tunelius nuo raketų aikštelės iki kareivinių, sandėlio, ežero ar kito susijusio objekto, o juo labiau iki Šateikių, jis patarė net nesvajoti.
„Aš ir pats esu buvęs Plokštinės komplekse, viską mačiau. Tiesa jau po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Prielaidų gali būti įvairių. Tik jokių tunelių ten tikrai nebuvo“, – tvirtai tarė V. Lukavičius.
Taip pat skaitykite:
„Požeminis tunelis sovietinėje karinėje bazėje: legendų įminimo beieškant“
