Anomalinėmis vietovėmis Panevėžio rajono žmonės praminė porą magistralinių kelių ruožų, suskaičiavę, jog juose per pastaruosius metus žuvo keliasdešimt žmonių, rašo "Lietuvos žinios".
Panevėžio ir Anykščių rajonų sandūroje esančios Raguvėlės gyventojai guodžiasi nebespėjantys laidoti artimųjų, mirtį pasitinkančių šio miestelio prieigose įvykstančiuose eismo įvykiuose. Netoli Panevėžio ir Kėdainių rajonų ribos įsikūrusio Aukštadvario gyventojai neslepia, jog žmonių žūtys tiesiame pro jų kaimą einančios magistralės "Via Baltica" ruože tapo tiesiog kasdienybe. Nesuvokiamą karo keliuose aukų gausą vietos žmonės linkę aiškinti paslaptingu mistinių jėgų veikimu.
Žmonių žūtys tapo kasdienybe
"Pasenau, iš namų dažnai neišvažiuoju. Todėl kone kaskart įsukęs į plentą pamatau arba naują pakelėje padėtą gėlių krepšelį, arba degančią žvakę. Iš to suprantu, kad nelaimingame kelio ruože, šalia kurio man lemta gyventi, įvyko dar viena avarija. Žmonių žūtys pro mano namus einančiame kelyje tapo tokios dažnos, kad jau nelabai ir stebina", - LŽ sakė Panevėžio rajone Aukštadvario vienkiemyje gyvenantis ūkininkas Bronius Ruzas. Vyriškis teigė, jog per pastaruosius kelerius metus netoli jo namų einančios automagistralės "Via Baltica" ruože žuvo ar buvo sužalota kelios dešimtys, jei ne daugiau, žmonių.
Ūkininko žmona Viktorija Ruzienė teigė, kad jos širdyje dar gyvi klaikūs prisiminimai, kai prieš porą mėnesių bandė padėti merdėjančiai nejaunai suomei, kuri, motociklu važiuodama su savo vyru, užsimušė magistralėje šalia jos namų. "Išgirdusi ant plento trenksmą, iš pradžių apmiriau: gal kam iš maniškių nelaimė nutiko? Greitai nulėkiau į avarijos vietą ir pamačiau motociklininko rūbais apsirengusius kruvinus vyrą ir moterį. Smūgio banga juos buvo taip keistai nubloškusi, kad gulėjo vienas šalia kito. Vyras akivaizdžiai buvo miręs, o moteris dar kažką bandė sakyti mums nesuprantama kalba. Vėliau sužinojau, kad tos moters gyvybė užgeso greitosios pagalbos automobilyje. Jos vyro kūnas dar ilgokai gulėjo, kol buvo išvežtas. Kitądien laikraščiuose perskaitėme, kad abu nelaimėliai - suomiai, motociklu keliavę per mūsų šalį. Jie žuvo atsitrenkę į priekyje stabtelėjusį automobilį", - pasakojo V.Ruzienė.
Žuvo visas ekipažas
Aukštadvariškiai teigė, kad suomių žūtis - anaiptol ne pati tragiškiausia avarija, įvykusi nelemtame kelio ruože. Jau nebeskaičiuojant sovietmečio avarijų, kai būtent šiose vietose yra žuvę nemažai buvusio Aukštadvario kolūkio vairuotojų, visiems yra įsirėžusi baisi nelaimė, kai žuvo į konkursą važiavęs panevėžietis šokių mokytojas, jo sūnus ir dar vienas šokių būrelį lankęs berniukas. Neilgai trukus toje pat vietoje žuvo visas lengvojo automobilio ekipažas. Tai įvyko antrą Kalėdų dieną. Nelaimė ištiko žmones, kurie, nepanorėję važiuoti keleiviniu autobusu, Kauno autobusų stotyje įsėdo į vadinamojo dušmano lengvąjį automobilį.
"Mano uošvis taip pat neseniai nukentėjo tame kelyje. Važiavo sau ramiausiai namo, kai į jį pylėsi to paties kaimo gyventojas. Automobiliai sudaužyti nepataisomai, laimė, žmonės liko gyvi. Jie iki šiol teismuose aiškinasi nelaimės priežastis", - įsiterpė Viktorijos ir Broniaus Ruzų sūnus Vidas.
Sudarkytos kapinės
Apie nelaimes, vykstančias prie jų namų, LŽ taip pat pasakojo Aukštadvario vienkiemių gyventojai Vidmanta Laurinienė ir Algirdas Paliliūnas. Žmonės sakė menantys kraupią avariją, kai nelemtame kelyje prasilenkiant dviem automobiliams viename vežti strypai įsmigo į kaklą priešpriešiais važiuojančio automobilio keleivei. Moteris žuvo akimirksniu. Buvo vardijamos nelaimės, kai pravažiuojančios mašinos vieną po kito nutrenkė šalikele einančius žmones, dviračiu su pieno bidonais važiuojančią kaimietę, arklį vadeliojantį vyriškį, kai lygiame kelyje nesuvaldytas automobilis bloškėsi į griovį ir negyvai užspaudė vairuotoją, o neseniai po automobilio ratais žuvo keliu einanti moteriškė. Pašnekovai tikino, jog įvykus avarijoms šiame kelio ruože sužeistųjų paprastai būna nedaug. Dažniausiai nelaimės baigiasi žmonių žūtimi.
Itin didelį šiurpių avarijų, nuolat vykstančių gana trumpame kelio ruože, skaičių vietos gyventojai linkę sieti su anapusinio pasaulio apraiškomis. "Netoli mūsų namų yra smėlynėlis, kuriame mano tėvai kasdavo duobes ir į jas rudenį supildavo daržoves. Žiemą tas daržoves išsikasdavo. Mama man daug kartų yra pasakojusi, kad kasant duobes buvo randama itin daug žmonių kaulų. Todėl buvo nutarta, kad toje vietoje būta kapinių", - sakė V.Ruzienė.
Moteris pasakojo, kad tiesiant plentą, kuris šiuo metu vadinamas "Via Baltica", iš minėto smėlynėlio buvo vežamas smėlis. "Todėl mes ir šnekamės, kad išbarstyti protėvių kaulai prišaukia nesibaigiančias nelaimes keliuose. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl čia tiek avarijų?" - galimą nelaimių priežastį aptarė moteris.
Šiurpina vaikų žūtys
Kraupiomis avarijomis išgarsėjusioje Raguvėlėje gyvenanti Stanislava Sunklodienė teigia, jog šiemet ties jos namais įvyko jau trylikta avarija. Per šiuos eismo įvykius septyni žmonės žuvo, trylika - sužalota. Moteriai ypač šiurpu, kad šiame kelyje žuvo itin daug vaikų.
"Niekada neužmiršiu prieš porą metų rugpjūtį įvykusios avarijos, kai žuvo penkiolikmetis mano kaimynės anūkas Ramūnas. Tada keturi vaikai, už dvidešimt litų iš vieno mūsų kaimyno išsinuomoję automobilį, buvo nuvažiavę maudytis. Grįždami po maudynių visi tėškėsi šalia ženklo, pastatyto ties rajonų riba ir linkėjusio laimingo kelio. Tris vaikus susirinko atvažiavusi greitoji, o Ramūnas buvo taip toli nublokštas, kad niekas jo nepamatė. Vėliau jį jau negyvą rado į nelaimės vietą atskubėjusi močiutė", - pasakojo S.Sunklodienė.
Labai skaudu moteriai prisiminti jau šių metų rugpjūtį įvykusią baisią nelaimę, kai žuvo trys vyriškiai, o keturi buvo sunkiai sužeisti. Šiurpą kelia tai, kad po šios avarijos teko laidoti neseniai gyventi pas močiutę į Raguvėlės apylinkes iš Panevėžio atsikėlusį berniuką. Vaikinuko gyvybė užgeso per šią avariją.
Nelaimėms atitolinti statys kryžių
"Dar nenudžiūvo ašaros apraudant tris žuvusiuosius, kai išgirdome apie naują nelaimę. Ties Panevėžio ir Anykščių riba į avariją pateko jaunas vyriškis, kuriam buvo pranešta, jog įsiliepsnojo Raguvėlėje gyvenančios mamos namas. Skubėdamas į gaisrą jis rėžėsi į gelžbetoninį ženklą, ant kurio buvo užrašas, linkintis laimingo kelio. Ženklas nuo smūgio subyrėjo į šipulius, o jaunam vyrui buvo sužalotas stuburas", - prisiminė S.Sunklodienė.
Raguvėlės gyventoja atkreipė dėmesį, kad visos avarijos ištinka arba prie pat miestelio kapinių, arba šalia jų.
"Keistos tos mūsų kapinės. Net ir karščiausią dieną laidojant velionį iškastoje duobėje kaipmat prisirenka daugybė vandens. Tad mirusiojo artimieji nenori skandinti karsto, o ir dažnas žmogus yra prigrasinęs namiškius, kad jam mirus paieškotų kitos vietos, kur šis galėtų atgulti po žeme. Todėl daugelis veža mirusiuosius "kavoti" į kitus kapelius, esančius už kelių kilometrų. Kiek esu girdėjusi, ir nuo senovės čia atguldavo baigusieji gyvenimą ne sava mirtimi ar tie, kuriais nebuvo kam pasirūpinti. Gal neramios jų vėlės prišaukia nelaimes? O gal kokios povandeninės srovės čia yra sukūrusios nepalankią aplinką, dėl to važiuojantieji praranda budrumą?" - svarstė S.Sunklodienė.
Ji pabrėžė, jog šiemet, neapsikentę būti jų miestelį garsinančių nelaimių liudininkais, vietoj nuversto laimingo kelio linkėjusio ženklo, žmonės nutarė pastatyti kryžių. Gal jis atitolins nelaimes?" - vylėsi raguvėliškė.
Tikėta juodosiomis vietomis
Apie žmonių nerimą, kad nelaimes jiems gali prišaukti sujudinti protėvių kaulai ar netgi pačių kapų kaimynystė, LŽ kalbėjosi su Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologe Alfreda Petruliene. Archeologė teigė porą kartų - prieš trisdešimt bei dvidešimt metų - Aukštadvaryje rinkusi istorinę medžiagą bei atlikusi archeologinius kasinėjimus ir ten aptikusi kapviečių liekanų. Jose galėjo būti laidojami žmonės, mirę XVI-XVIII amžiais. Vietos žmonės tada A.Petrulienei pasakoję, kad prieškariu šių kapinių smėlis tikrai buvo vežamas ant Panevėžio-Kauno plento.
"Kapinės - toji vieta, kur turi vyrauti tvarka ir ramybė, ir brautis į ją nevalia. Taip tikėjo mūsų protėviai, stengdamiesi sugyventi su mirusiaisiais. Galbūt ir ne be reikalo buvo bijota mirusių nekrikštų ir savižudžių, tikėta, kad į dausas nepatenkančios jų sielos vampyriškai šliejasi prie šio pasaulio ir kenkia žmonėms", - teigė A.Petrulienė. Ji pabrėžė, jog istoriniai tyrinėjimai liudija protėvius tikėjus, kad egzistuoja ir nešvarios, galbūt juodosios vietos, kuriose įvyksta daugiau nei įprastai nelaimių. Norint išvengti negandų, tokiose vietose būdavo statomi kryžiai, pro juos eidamas dažnas žegnodavosi ar sukalbėdavo maldą.
Žūties vietose protėviai nebūtų dėję krepšelių
Panevėžio muziejuje dirbanti etnokultūros specialistė Vitalija Vasiliauskaitė atkreipė dėmesį, kad kryžių šalimi vadinamoje Lietuvoje kryžiai buvo statomi jokiu būdu ne atsitiktinėse vietose. Labai dažnai kryžius statydavo kryžkelėse, simbolizuojančiose visų kelių pradžią, prie sodybų bei pačiose gražiausiose, akį traukiančiose vietose.
Tačiau tose vietose, kur mirtis vienom ar kitom aplinkybėm yra pasiglemžusi žmogaus gyvybę, kryžius nebuvo statomas. Tikėta, kad pastatytas kryžius mirusiojo vėlę pririša prie žūties vietos ir neleidžia patekti į dausas. Jeigu nebūtume praradę šio tikėjimo, galbūt avarijų vietų nežymėtume gėlių krepšeliais, tose vietose nestatytume žvakių, svarstė etnokultūros specialistė.
Daiva Baronienė
