Kai žmonės neturi apie ką kalbėtis, jie kalbasi apie orą. Apie orą kalbėjomės ir su rašytoju Raimondu Kašausku. Tačiau ne dėl to, kad neturėjome daugiau apie ką. Ir net ne dėl to, kad mums nerimą kelia globalinis atšilimas. Kalbėjome apie kitokį orą. Apie tą, kurio tarsi nepastebime, kai kvėpuojame, ir kurį įvertiname tik pajutę jo trūkumą. Kaip ir laisvės. „Jeigu staiga jos nebeliktų, kaip, pavyzdžiui, oro. Kvėpuoji, ir netrūksta, bet jei staiga nebeliktų? Nors dabar tai atrodo neįsivaizduojamas dalykas", - svarsto rašytojas Raimondas Kašauskas.
Neseniai išleistame naujame romane „Laukimas" iš Žemaitijos kilęs, daug metų Plungės rajone, Alsėdžiuose, lankydavęsis rašytojas pasakoja apie savojo amžininko likimą, apie gyvenimą Lietuvoje pokario metais. Todėl mūsų pokalbis daugiausia ir sukosi apie Lietuvą, apie jos kelią į laisvę, kai šių metų Vasario šešioliktąją švenčiame savo šalies Nepriklausomybės devyniasdešimties metų jubiliejų.
- Ar Jus, kaip rašytoją, veikia kintančios valdžios, santvarkos, politinė situacija?
- Tie visi pokyčiai daro įtaką kiekvienam žmogui,taip pat ir man. Jie uždeda ir tam tikrą dvasinį antspaudą. O dabar, sulaukus tokio amžiaus, susikaupė nemažai patirties, kuria norisi su kažkuo pasidalyti. Tuo labiau kad dabar niekas nebevaržo, galima viską rašyti apie tai, kas tavo pergyventa, iškentėta, kas skaudu. Nebereikia, kaip sovietų laikais, nė to vidinio cenzoriaus klausyti. Aišku, žmogaus mintys ir veiksmai negali būti visai be jokio sąmonės cenzoriaus. Tačiau tave kontroliuoja ir visuomenės, ir tavo paties moralė, sąžinė, padorumas. Yra tokių šventų dalykų, kurių joks žmogus negali peržengti.
Dabar svarbiausia tai, kad turime savo valstybę, tai - tikrieji namai, kuriuose gyvename, kuriame. Jų šeimininkai - ne vien tik politikai, kuriuos taip dažnai matome, bet ir visi kiti tautos žmonės, valstybės piliečiai. Kiekvienas mūsų čia turime savo darbą, kiekvienas juos kuriame savaip. Aš irgi, tiek metų nugyvenęs, rašau ir tikiuosi, kad ne tik man vienam svarbu tai, kas patirta, bet gal ir dar kažkam bus naudinga paskaityti, pajusti, pergyventi.
Man, kilusiam iš Žemaitijos, didelį poveikį daro ir jos koloritas: gamta, papročiai, tarmė. Tarmėje girdžiu tarsi buvusių žmonių kartų, savo paties tėvų, protėvių balsus, lyg kažin kas sektų amžiną, nesibaigiančią sakmę. Iš tokios sakmės ir išaudžiamas ir žmogaus, ir rašytojo gyvenimo audinys. Mano naujausioje knygoje, kurioje vaizduojama viena paauglio diena pirmąją vasarą po karo, taip pat formuojasi toks žmogus, būsimas savo valstybės pilietis. Tos Lietuvos, kurios laisvę mes tai prarasdavome, tai vėl atgaudavome, nuolat grumdamiesi su savo istorija, jos nelaimėmis, likimo negandomis.
- Rašymas - tai būdas palikti pėdsaką, perduoti pranešimą tiems, kurie ateina jau į kitokią Lietuvą?
- Žinoma, kiekvienas žmogus nori palikti pėdsaką - gyvenimą,- kiek tai įmanoma. Tačiau dirbdamas savo darbą negalvoji apie jokius pėdsakus, tik paskui kyla noras neišnykti be žymės, svarbiausia, papasakoti savo amžininko, savo paties dvasios istoriją, laiko foną. Galbūt tam mes ir gyvename, kad ateinantys po mūsų nekartotų klaidų? O kas išliks, kas ne, ko reikės, ko ne, nuspręs būsima visuomenė. Ji pasirenka sau rašytojus. Vienas jai labiau reikalingas, kitas - mažiau. Viena knyga perskaitoma ir tuoj pamirštama, kita išgyvena šimtmečius. Knygos išleidimas - kartu ir jos gimimas, ir mirties pradžia. O laikas juk nusineša viską, jis ir akmenį sudildo. Išlieka tik tai, kas emociškai stipriai užfiksuojama. Ir kam tai pasiseka.
- O ką laikas daro su valstybe? Štai Vasario 16-ąją švenčiame Lietuvos nepriklausomybės devyniasdešimtmetį. Tai daug ar mažai? Juk jei lygintume su žmogaus amžiumi, tai čia jau pabaiga.
- Žmogui 90 metų - jau gili senatvė, o valstybei - nedaug. Susikurti šiuolaikinei, moderniai valstybei tikrai nedaug. Tuo labiau kad mūsų vystymasis buvo pertraukiamas okupacijų. Tai, kas būdavo sukurta, vėl ir vėl išdraskoma, nuniokojama, pagrobiama svetimųjų, kartais (ne paslaptis) ir mūsų pačių nesaugoma. O anos, prieškarinės, Lietuvos Respublikos žmonių ir valstybės sukurta daug.
Neseniai, rašant vieną apysaką, teko pasigilinti į tai, kaip 1932 m. buvo tiesiamas Šiaulių - Kretingos geležinkelis, kuris eina ir pro Plungę. Suradau vieno ano meto inžinieriaus atsiminimus, brėžinius, nuotraukas. Geležinkelio tiesimas kainavo apie 25 milijonus tuometinių litų. Ir Lietuva labai rūpestingai rinkosi, kas galėtų jį nutiesti, tuomet irgi konkursai vyko. Atsirado danų firma „Heygard og Schulz", kuri pasisiūlė padaryti pigiausiai. Įsivaizduojate, ką tokiai jaunai valstybei anuo metu reiškė turėti tiesų kelią į Klaipėdą, vienintelį, atkovotą uostą? Tai buvo jos svajonės išsipildymas.
Ir dar daug kitų svarbių dalykų buvo padaryta. Tauta kūrėsi, statėsi, tobulinosi savo namus, vedama gyvybinių poreikių, pasidairydama į kultūringesnes Europos šalis. Sunkiai, bet kūrė ekonomiką, kultūrą, gynybą ir dar daug ką, ir palengva tapo žinoma pasaulyje.
- Manote, kad Lietuva žinoma pasaulyje?
- Man teko keliauti po pasaulį dar sovietų laikais. Kaip tada būdavo skaudu... Važiuodavai kaip Sovietų sąjungos pilietis, o juk tai iš tiesų buvo Rusija, imperija. Ir tave laikė rusu, nes Lietuvos vardas sąmoningai ištrintas pasaulyje. Pavadinimas - LTSR - buvo tik vidaus naudojimui, žaidimams, mūsų akims dumti. Todėl ir norėdavosi užsilipus ant kokio aukšto kalno ar bažnyčios bokšto šaukti visiems, kad aš - lietuvis, kad Lietuva irgi yra pasaulyje, tik niekas apie ją nežino, nes ji nutildyta, bebalsė, pasmerkta.
Iškentėdavai tai tylomis, sukandęs dantis, bijodamas, kad ko nelepteltum, nes antrą kartą nebeišvažiuosi. Juk kažkas tave girdi visur. Tas siaubingas „kažkas" mano kartos žmonėms iki šiol išliko ir sapnuose. Pasitaikydavo, kad tarp savęs, jei grupė būdavo mišri, drausdavo net kalbėti lietuviškai, - pasaulio akyse turėjome būti „vieninga tarybinė liaudis"... Ne, nesu nei rusų kultūros (mano mėgstamiausias rašytojas - F.Dostojevskis), nei kalbos, nei tautos nekentėjas, tik - savos tautos vaikas ir savos valstybės pilietis, o kitos šalies pilietis manojoje tegali būti pageidaujamas arba nepageidaujamas svečias. Ir jokios svetimos kalbos manęs negali mokyti žandaras.
O dabar juk esame laisva valstybė. Ačiū Dievui, kad esame. Mes, aišku, pakeiksnojame ir savo valdžią, ir partijas, bet nežinau pasaulyje šalies, kur taip nebūtų. Tai normalu, kai žmonės gali laisvai reikšti tiek savo pasitenkinimą, tiek nepasitenkinimą, bet patys tvarkytis savos valstybės viduje. Kovoti su netvarka, biurokratija, korupcija, valdininkų savanaudiškumu, pasitaikančia panieka paprastam savo pačių žmogui, kad taip galėtume greičiau pasiekti pažangos, gerovės. Ir niekada nereikalingas joks įsibrovimas iš išorės. „Bijau danajų, net dovanas nešančių!" - sakė Vergilijus, didysis romėnas. Danajai atplaukę gali suvilioti dovanomis, bet pasiimti tavo laisvę, tavo likimą.
- O Jums neatrodo, kad daugiau ne į Lietuvą kas nors plaukia, bet, atvirkščiai, lietuviai traukia svetur?
- Laisvė taip pat ateina su visomis savo pasekmėmis. Atsidarius sienoms, žmonės pamato, kad kitur ir duona skalsesnė, ir žolė žalesnė, kiti netgi pasijunta nereikalingi, nusivilia, kad yra ne taip, kaip laukė, ir išvažiuoja. Pažiūrėkit į kitas Europos tautas - kiek iš jų išvažiavusių, kad ir iš tos negausios airių tautos. Tik didelėm tautom tai nekelia jokio pavojaus, priešingai, padeda įsitvirtinti ankšta tapusioje mūsų žemėje.
Emigracija - normalus dalykas, ypač kai nėra sienų, Vakaruose žmonės mažiau dėl to nerimauja. Bet kadangi mūsų tauta - kaip dulkių sauja, žarstoma vėjo į visas puses, todėl kiekvienas praradimas skaudus.Ypač kai išvažiuoja jaunoji, pajėgiausia ir kūrybingiausia jos dalis. Ir kažin kiek besugrįš...
- Dabar bus kuriamas Lietuvos, kaip drąsios šalies, įvaizdis. Tai galbūt kaip nors drąsiai ir savo bėdas įveikti išmoksim?
- Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu mes lygiai tokie patys kaip visi žmonės. Čia būtų išmonė, ir tiek. Tauta susikuria įvaizdį savo darbu, mokslu, kūryba. Būdu. Aišku, ir mūsų istorijoje yra daug drąsos pavyzdžių. Ir Margirio susideginimas Pilėnuose, ir partizanų kovos.
Bet yra ir bailumo pavyzdžių: Lietuvos atidavimas be pasipriešinimo, net be politinio pareiškimo, kad mus užima, okupuoja. Ir kariai, ir visuomenė tuo metu buvo ruošiami kovoti, gintis. Tai paliudytų mūsų pačių tėvai, kurie anoje kariuomenėje tarnavo. Juos juk mokė kovoti, aiškino, kad ginsimės, kad eisim Vilniaus atsiimti, bet staiga viską atidavė! Tai kas čia yra? Ne bailumas, galbūt nusikalstamas, gal istorinės atsakomybės stoka?
Reikėtų paklausti ir užsieniečių, koks tas mūsų įvaizdis. Mano pažįstami kitose šalyse žvelgia į lietuvius kaip į darbščią, pakankamai sąžiningą dorų žmonių tautą. Andai sovietai nuveža lietuvį į taigą, - tik duok jam kastuvą, duok kirvį, jis prisikirs medžių, pasistatys trobą, užsiveis gyvulių ir po poros metų pasikvies visus kaimynus pietų, nes tie kaimynai gal neturi ką valgyt.
Iš tiesų mes dar esame žemdirbių tauta. Be abejo, turime puikių inteligentų, net intelektualų: inžinierių, gydytojų, menininkų ir kitų, juk mes ne kvailesni už kitus. Kiekvienoje tautoje yra visko, taip pat ir netikšų (tik jų galėtų būti mažiau), o vienas žydų tautos atgimimo veikėjas yra sakęs, kad visuomenėje turi būti visko - tuomet tauta gyvena natūralų gyvenimą, tartum kvėpuoja... Bet mūsų žemdirbio mentalitetas išlikęs, ir jokiu būdu negalima jo gėdytis. Lietuvis visada pagalvos, ką aš rytoj darysiu, ką valgysiu. Jis taupo ne darbą, o duoną.
Aišku, mažai tautai labai svarbu būti pastebėtai. Tad ir reikia rodyti, ką turim gero, ką esam pasiekę, o ne specialiai kurti kažkokį „įvaizdį"... Galbūt iš to tik juoksis visi? O ką, prancūzai nedrąsūs, airiai nedrąsūs, švedai nedrąsūs? Norvegai, suomiai? Kaip andai jie stoja ginti savo vertybių, kai į jas pasikėsinama! Jei pavojus, ir mes patys vėl stotume. O dirbtinai niekas ir iš nieko nesukurs. Būk toks, koks esi, kovok su savo ydomis, dirbk. Įvaizdis yra kaip namas. Šimtmečiais statomas.
- Tai, Jūsų manymu, lietuviai turėtų labiau didžiuotis savo darbštumu, o ne drąsa?
- Nereikia absoliutinti. Tačiau darbštumas, manau, lietuviams tikrai būdingas. Dar pažvelgę į istoriją matome, kad esam ir taiki tauta. Nebent priešinomės visoms okupacijoms. Labai svarbus buvo partizaninis sąjūdis. Iš pradžių jis buvo labai stiprus, partizanai, galima sakyti, kontroliavo šalies kaimus, vėliau okupantai (tiek divizijų, kiek sovietai metė prieš juos, neturėjo anoji Lietuva!) nuslopino juos.
Kiekvienas miškelis buvo šukuojamas. Tada tauta perėjo į tokį tylų pasipriešinimą. Žmonės galėjo garsiai nekalbėti prasmingų žodžių, tylėti, bet vienas kitą puikiai suprato, jautė. Prisimenu, kai būdavo vaidinamas Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas", o vaikai scenoje dėliojo žodį „Lie-tu-va", visa teatro salė - kaip įelektrinta. Niekas nieko neištaria, bet visi jaučia. Atgimimo metais teko dalyvauti pirmutiniame Sąjūdžio mitinge Vilniaus Vingio parke. Atsimenu: pirmą kartą laisvai giedamas Lietuvos himnas. Visi atsargiai žvalgosi vienas į kitą: tas gieda, anas gieda, tai ir aš giedosiu. Ir taip pamažu visi visi visi.
Jei kas manęs būtų paklausęs prieš trisdešimt metų, ar tikiu, kad ši siaubinga imperija amžina ir, jeigu būčiau galėjęs sakyti atvirai, būčiau atsakęs, kad netikiu. Bet pridūręs, kad jos griuvimo nesulauksiu. Ačiū Dievui, sulaukiau. Jaunajai kartai jau nebereikia bijoti nupiešti trispalvę sąsiuvinio paraštėje, himną sugiedoti. Tiesa, tai tik simboliai, bet juk jie tokie brangūs, už kiekvieno jų - mūsų gyvenimas, praeitis ir ateitis.
Čia ir įvyko stebuklas. Kitaip nepavadinsi.
- Ačiū už pokalbį.
Justė RADZEVIČIŪTĖ
