Astronomai ruošiasi daugiau dėmesio skirti vadinamiesiems „karštiesiems Jupiteriams“ – didžiuliams egzopasauliams, kokių Saulės sistemoje nėra. NASA kosminis teleskopas „Spitzer" sudarė sąlygas mokslininkams atidžiau pažvelgti į šiuos svilinančiai karštus dujinius gigantus. Tačiau, kaip dažniausiai ir būna mokslo pasaulyje, nauji atradimai generuoja ne tik atsakymus, bet ir naujus klausimus, rašo „Space.com“.
„Karštieji Jupiteriai yra mokslo dar nepažabotos pabaisos, – pasakoja naujausio tyrimo vadovė iš Masačiusetso technologijų instituto (MIT) Nikolė Luis (Nikole Lewis), kurios vadovaujamas mokslininkų kolektyvas tyrinėjo „karštąjį Jupiterį“ HAT-P-2b. – Jie netelpa į jokį planetinį modelį ir yra kur kas labiau kitokie nei manėme iki šiol. Iš tikrųjų mes tik pradedame dėlionę – mėginsime išsiaiškinti, kas vyksta tose keistose planetose. Koks bus galutinis teorinio modelio vaizdas, dar nežinome.“
Retos rūšies milžinai
„Karštųjų Jupiterių“ orbitos yra nepaprastai arti gimtosios žvaigždės – paprastai tokia planeta aplink savo žvaigždę apskrieja per keletą parų. Nenuostabu, kad šie pasauliai yra nepaprastai karšti, o jų paviršiuose žvaigždės gravitacija turėtų sukelti didžiulius žemiškiesiems potvyniams ir atoslūgiams analogiškus bangavimus (Žemėje jie kyla dėl netoli esančio Mėnulio traukos).
Dėl neįtikėtino savo dydžio ir orbitinio artumo „karštuosius Jupiterius“ sąlyginai nesunku aptikti. Pirmoji tokio tipo egzoplaneta „51 Pegasi b“ 1995 m. šveicarų astronomų buvo atrasta prie Saulės tipo žvaigždės.
Nors netrukus mokslininkai atrodo keliasdešimt kitų „karštųjų Jupiterių“, paaiškėjo, kad šie gigantai kosmose – ne tokie jau ir dažni. Stebėjimai egzoplanetas medžiojančiu NASA kosminiu teleskopu "Kepler“ byloja, kad Paukščių Tako galaktikoje mažesnių, kieto paviršiaus, į Žemę panašių planetų turėtų būti gerokai daugiau.
Pirmą kartą „karštojo Jupiterio“ atmosferą teleskopu „Spitzer“ mėginta ištirti 2005 m. Nuo tada šis kosminis aparatas žvelgė į dešimčių tokių planetų atmosferas ir sudarė mokslininkams sąlygas modeliuoti „karštųjų Jupiterių“ sudėtį ir klimatą.
„2003 m., kai į kosmosą buvo iškeltas teleskopas „Spitzer“, nė neįsivaizdavome, kad jis taps tokiu svarbiu egzoplanetinių tyrimų instrumentu, – prisimena NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos projekto „Spitzer“ astronomas Maiklas Verneris (Michael Werner). – Dabar mes vis labiau gilinamės į planetologijos dalyką ir tokio tipo objektus galime vertinti kaip atskirą objektų klasę, o ne kaip kažkokias išimtis.“
N. Luis su kolegomis „karštąjį Jupiterį“ HAT-P-2 stebėjo šešias paras – tai ilgiausias tokio tipo egzoplanetos stebėjimo periodas. Paaiškėjo, kad planetos orbita – labai ekscentriška: artimiausias orbitos taškas gimtosios žvaigždės atžvilgiu (perihelis) siekia 4,5 mln. km, o tolimiausias (afelis) – 15 mln. km. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnalo „The Astrophysical Journal“ kovo mėnesio numeryje.
„Toks įspūdis, tarsi gamta su šia planetine sistema mums būtų surengusi idealų laboratorinį eksperimentą, – pasakoja tyrimo bendraautorė Heter Knutson (Heather Knutson) iš Kalifornijos technologijų instituto Pasadenoje. – Kadangi planetos atstumas nuo žvaigždės kinta, galime stebėti, kaip sparčiai planeta kaista ir vėsta.“
Stebėjimai byloja, kad HAT-P-2 įkaista per maždaug dvi paras (būdama perihelyje), o atvėsta per keturias ar penkias paras (toldama nuo žvaigždės ir būdama afelyje). Stebėjimų metu užfiksuota keistų ir netikėtų cheminių ypatybių, kurios tik dar labiau išplečia šio tipo planetų mįslių diapazoną.
„Visos „karštųjų Jupiterių“ teorijos ką tik buvo sutrupintos į šiupulius, – pareiškė tyrimo bendraautorius Nikas Koumanas (Nick Cowan) iš Šiaurės vakarų universiteto Ilinojuje. – Dabar teorinis šių planetų modelis yra tikrų tikriausi „laukiniai Vakarai“.
http://www.youtube.com/watch?v=TyOCOXEu63o
