Kūrybinės stovyklos vadovė tautodailininkė, siužetinių karpinių meistrė Virginija Jurevičienė neslėpė – dešimt į mokymus susirinkusių moterų atsiskleidė kaip kūrybingos, sumanios, savo braižo ieškančios asmenybės.
Festivalį pasitiks su karpytomis užuolaidėlėmis
Į tėviškės vienkiemį Panevėžio rajone, Pakaušių kaime, Zinaida Jurėnienė grįžo pakiliai nusiteikusi. Rugsėjį šios sodybos klojime jau 19 kartą bus surengtas mėgėjiškų teatrų festivalis. Prisirinks svetimų žmonių, žvalgysis po jos valdas...
„Tėtis pastatė namus aukštais langais, nebeturiu sveikatos laipioti, užuolaidų keisti. Kad tai padaryčiau, turiu susiieškoti suoliuką, prisistumti prie kėdės, ant kurios reikia kažkaip užlipti, paskui dar pasistiebti, kad užuolaidas pakabinčiau. Jau nebepajėgiu to daryti: rankas pakelti sunku, trūksta oro, širdis šokčioja... – atsidūsta Zinaida, dar prasitardama, kad vėl pasunkėjo depresija, vargina didelis širdies nepakankamumas, o dėl išoperuotos skydliaukės net saule pasidžiaugti negalinti, tik vakarais po kiemą pasižvalganti. Dėl koronos viruso net specialiųjų poreikių nustatymą teko atidėti. – Septyni langai mano troboje, visais nepasirūpinsiu, bet bent porai langų užuolaidėles tikrai iškarpysiu ir prie stiklų prilipdysiu. Tegul žmonės pasigroži, pasidžiaugia...“
Karpiniams Zinaida jau ir iki šio seminaro buvo neabejinga. Liepą Panevėžyje buvo surengta garsios karpytojos Odetos Bražėnienės darbų paroda. „Labai norėjau jos karpiniais pasigrožėti, bet kas gi mane ten nuveš. Prisiprašiau, kad bent jos knygą man nupirktų, kam nors atvežti įduotų, – pasakoja moteris. – Nupirko. Tik ji mano namų vis dar nepasiekė. Džiaugiuosi bent į šį seminarą patekusi. Mus mokiusi tautodailininkė V. Jurevičienė – irgi šio meno profesionalė, daug visokių paslapčių atskleidė.“
Kūrybinės stovyklos dalyvės mokėsi savo vardo raidę, susigalvotais ornamentais apipintą, iškirpti, atviruką sukurti, užuolaidėles, paukštelį iškarpyti, dar kokią vieną kitą idėją ant popieriaus išguldyti. „Vadovė papasakojo ir koks popierius karpiniams tinkamiausias, ir kaip jį sulankstyti, simetrinius, asimetrinius ornamentus iškarpyti, ant pagrindo priklijuoti, rėmelį parinkti – paveikslėliu paversti“, – trumpai seminarą apibūdina Zinaida, pasižadėdama išmoktų pamokų nepamiršti ir iki rugsėjo, jomis pasinaudojusi, pabodusias langų užuolaidas pakeisti karpytomis iš popieriaus.
Taip
Ne
Abejoju
Man tai neaktualu
Fantazija liejosi per kraštus
V. Jurevičienę nustebino į kūrybinę stovyklą susirinkusių dalyvių fantazija. Telšiškė Loreta Juškienė dviem vienodiems, pasak jos, duetu iškirptiems ornamentams parinko kitokius pagrindus ir sukūrė du visiškai skirtingus paveikslus, uteniškė tautodailininkė Genovaitė Adiklienė karpinyje atkartojo savo tapytą drobę, o kita uteniškė Aušra Budzinskienė sugalvojo iškarpyti iškilų vaizdelį.
Net 7 iš 11 Aušros iškarpytų ornamentų pateko tarp į parodą atrinktų geriausių eksponatų. Kūrybinga moteris neslėpė, kad jau buvo ragavusi šios meno šakos pradžiamokslio – kartą dalyvavo žinomos karpytojos Rasos Slesoriūnienės mokymuose. Ši pažintis patiko, maloniai nustebino ir pirmojo karpinio vaizdas – „Gyvybės medžio“ šakose čiulbantys paukšteliai. O jau paskui namuose ir angeliuką iškarpė, ir kitokių ornamentų žirklutėmis išvingiavo. Nepraleido ir LND pasiūlytos galimybės žinias pagilinti, įgūdžius užtvirtinti.
Prieš porą metų Aušra atrado ir dar vieną įtraukiantį pomėgį – išmoko austi augalų kilimėlius. Užteko vieno edukacinio užsiėmimo su šio meno profesionale Saule Katiniene, kad ir jos namuose atsirastų nesudėtingos staklytės, o iš pasivaikščiojimų po gamtą kaskart grįžtų su glėbeliu įdomesnių augalų. Pirmąjį savarankišką augalų kilimėlį Aušra audė apie penkias valandas, o pamažu įgudusi per dieną ir po porą naujų darbelių sukuria. Per vasarą moteris nuaudė apie pusšimtį didesnių ir mažesnių kilimėlių. Vieni žavi įdomiais raštais, spalvų deriniais, kiti svaigina kvapais, vienus žmonės dėl grožio ant sienų kabina, kitus dėl ramesnio miego prie lovos pasideda.
„Kiekvienam kilimėliui – kitokie augalai, vaistažolės. Esu nuaudusi net kilimėlį pirčiai – be jokių šakelių, vien lininiais siūlais ajerus, beržą, pelyną sutvirtinau, kad būtų galima po nugara ar galva pasikloti ir atsigulus kvėpuoti. Miegą gerina juodojo topolio ir pelyno audinys, – pasakoja Aušra, rodydama mobiliuoju telefonu nufotografuotus kilimėlius. – Dekoratyvesniems kilimėliams labai tinka sidabrinis topolis ir šermukšnių šakelės su uogomis, kermėkai. Labai kvepia ir gražiai atrodo burnočio ir pluoštinės kanapės kontrastas.“ Tarp originalių Aušros kilimėlių – iš keturių skirtingų spalvų kvadratėlių sudėliotas pano. „Lyg metų laikai...“ – pakomentuoja autorė.
Pamačiau, kad galiu daugiau nei įsivaizdavau
A. Budzinskienės kūryba sudomina ir iš Elektrėnų į karpinių stovyklą atvykusią Onutę Dambrauskienę. Moteris taip pat kurį laiką domėjosi floristika, kūrė džiovintų augalų kompozicijas. Onutės telefone irgi nemažai nuotraukų, ką galima padaryti iš pievose augančių smilgų, lauko gėlių, medžio šakelių. Tiesa, šios iliustracijos – kol kas tik idėjos, motyvacija imtis kažko panašaus. Moteris mielai dalyvautų tokioje edukacinėje stovykloje. Panašias mintis brandina ir įvairiomis meno mėgėjams skirtomis kūrybinėmis stovyklomis besirūpinanti LND renginių organizatorė Saulė Vėjelienė. Pasak jos, į meną linkusiems žmonėms norisi pasiūlyti vis ką nors naujo. Tapybos plenerus jau keitė raižinių mokymai, šiaudinių sodų rišimas, karpinių kūrimas. Galbūt kitąmet ir pavyks sugalvoti dar ką nors nebandyto.
Rankdarbius viena priimtiniausių savirealizacijos galimybių vadinanti Onutė džiaugėsi ir šįkart prisilietusi prie naujos meno rūšies, nors ir neslepia dvejojusi, ar pritaps šiuose mokymuose, ar pajėgs kažką sukurti, mat galvos smegenų aneurizmos, patirto insulto pasekmės gerokai sumažino jos galimybes. Dešinioji moters ranka taip ir liko nelabai paklusni, ją reikia nuolat mankštinti, lavinti. Žirklutes, specialų peiliuką jai sunku valdyti, o kairiąja, nors per kelerius metus ja ir įgudo atlikti nemažai įvairių darbų, tokios kruopštumo reikalaujančios užduoties neatliksi. O prie menų linkusiai ir gana sudėtingą karpinio variantą – lengvame ažūre sklandančias kregždutes – sumaniusiai iškarpyti moteriai bet kaip užduoties atlikti nesinorėjo. Juolab kad mokymus vedusi V. Jurevičienė, atvežusi parodyti savo unikalių darbų, nejučiomis uždavė toną stengtis, bandyti sukurti kažką panašaus.
„Iš pradžių maniau, kad nieko neišeis. Pirmą dieną buvo labai nedrąsu, nebuvau savimi patenkinta, o po kelių dienų net pati nustebau, kad visai neblogai pavyko. Man tai toks žygdarbis, – žvelgdama į iš keturių sluoksnių popieriaus iškirptas kregždutes džiaugiasi moteris. – Nesitikėjau, kad sugebėsiu taip išlaviruoti žirklėmis. Ko nepasisekė iškirpti, išpjoviau peiliuku, – sako Onutė ir priduria, kad ši kūrybinė stovykla jai buvo tarsi terapija. – Pats procesas man buvo net svarbesnis už rezultatą. Pamačiau, kad galiu daugiau nei įsivaizdavau.“
Kūryba atveria visai kitą pasaulį
V. Jurevičienė savo mokinėms suteikė visišką kūrybinę laisvę, todėl jų darbeliai buvo labai įvairūs ir originalūs. Dėmesį patraukė kėdainiškės Loretos Virbickienės karpinys – lango kontūrai, didžiulis voratinklis, ant nuo jo nutįsusios plonytės gijos pūpsantis voras. Moters teigimu, tokį vaizdelį ji matė neseniai ilsėdamasi Nidoje, tad beliko tik perkelti jį ant popieriaus. Parodos eksponatu tapo ir netoli namų augantis galiūnas ąžuolas. O štai iškarpyta pelėda – visiškas fantazijos kūrinys. „Man patinka kurti, sugalvoti kažką naujo, ko kiti dar nedarė. Labai norėjau patekti į šį seminarą, – pasakojo Loreta. – Ir pernai bandžiau registruotis, bet laimė nusišypsojo kitai mūsų draugijos narei. Kai grįžusi parodė, ko čia išmoko, mano noras dar labiau išaugo.“
Loreta turi regėjimo problemų – imuninė liga labai susiaurino akiplotį, ji nemato prietemoje. „Bet karpyti galiu, nedideliam ornamentui mano akipločio užtenka, – sako moteris, išsklaidydama abejojančių dvejones: – Mano regėjimas normalus, tik matymo laukas siauras. Liga reta, vaistų nėra, gydymo taip pat. Išmoksti susigyventi su negalia, prisitaikai, darai tai, ką gali, ko negali – atsisakai.“
Būtent tokios kūrybinės stovyklos, pasak Loretos, padeda išplėsti galimybių ribas, leidžia atrasti naujų veiklų, geriau pažinti save. „Patenki į visai kitą pasaulį, – šypsosi Loreta, – ir grįžti iš jo sustiprėjęs, labiau pasitikintis savimi.“
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
