Vienas geriausių Lietuvos bušido kovotojų Karolis Liukaitis yra ne tik ringo, bet ir šeimos žmogus. Jis neslepia, kad svarbiausias palaikymas – dukros ir žmonos. Kauno miesto sporto klubo „Titanas“ narys pripažįsta: būtent dėl to, kad jos praėjusį penktadienį stebėjo kovą Klaipėdoje, jis negalėjo sau leisti pasiduoti: “Didžiausia motyvacija, žinoma, buvo salėje sėdinčios mano dvi brangiausios moterys”. Nepaisydamas dar pirmajame raunde praleisto stipraus smūgio į veidą, Karolis tęsė kovą ir dar kartą įrodė, koks stiprus turi būti sportininkų charakteris. Praėjus keletui dienų po turnyro, nuslūgus skausmui ir emocijoms, Karolis prisipažino, kad norėjo reabilituotis po visai neseniai praūžusio “Bushido Hero’s” turnyro. Mūsų pokalbis apie jam svarbų artimų žmonių palaikymą, draugišką “Titano” komandą ir idėtą didžiulį darbą, siekiant tikslų.
-Kokios nuotaikos po kovos tarptautiniame “Big fight” turnyre?
-Nuotaikos, be abejo, puikios. Visa “Titano” komanda džiaugiasi pasiektais rezultatais.
-Kokius tikslus buvote išsikėlęs ir kaip pavyko juos įgyvendinti?
-Tikslas buvo toks, kaip visuomet, laimėti ir parodyti kuo gražesnę kovą, žiūrovų neimtų miegas (juokiasi).
-Kuris momentas buvo sunkiausias kovoje su lenku Dawid Swierczynski?
-Sunkiausias momentas buvo ta nelemta trauma, kai jau maniau, kad kova bus nutraukta.
-Jau pirmąjame raunde stipriai susižalojote veidą. Kas skatino nepasiduoti ir tęsti kovą?
-Begalė dalykų. Didžiausia motyvacija, žinoma, buvo salėje sėdinčios mano dvi brangiausios moterys – žmona ir dukra. Gi negalėjau jų akivaizdoje taip paprastai pasiduoti (šypsosi). Ir dar, mūsų, “Titano” kovotojų, toks požiūris – kovoti iki galo, nepaisant nieko.
-Kaip atšventėte savo tokią išties garbingą pergalę?
-Labai paprastai: su komanda grįžome į viešbutį, restorane buvo paruoštas banketas, taigi pavalgėme, atgavome jėgas. Na gerai, žinau, kad norit tai išgirst - dar ir išgėrėm po keletą “Sprite” buteliukų (juokiasi).
-Žiūrovai neslėpė džiaugsmo, kai teisėjai paskelbė verdiktą. ar malonus toks palaikymas ir dėmesys?
-Malonus ir labai, turbūt beveik visi Lietuvos kovotojai tik dėl to dėmesio, palaikymo ir kovoja… O ne dėl tų “nerealiai” didelių pinigų, kuriuos mes gauname.
-Kaip bendraujate su savo fanais? Kieno palaikymas svarbiausias Jums?
-Nesu tikras, kad aš tų fanų turiu. Bet tie, kurie domisi mano kovomis, dažniausiai parašo facebook paskyroje, o aš visuomet atrašau. Didžiausi mano gerbėjai yra mano šeima. Žmona, dukra bei mama su tėčiu, kurie esant galimybei stengiasi atvykti į kiekvieną renginį, kuriame kovoju.
-Kiek laiko skyrėte pasiruošimui šiam turnyrui?
-Neseniai vyko turnyras Vilniuje, kuriam ruošiausi tris mėnesius ir prieš pat jį susirgau. Taigi reikėjo tik atsigauti po ligos ir išlaikyti formą.
-Ar nebuvo sunku žengti į ringą praėjus vos dviems savaitėms po tikrai rimtos kovos “Bushido Hero’s”?
-Nebuvo lengva, nes ne visos traumos buvo išgijusios. Bet faktas, kad buvau nepatenkintas savo pasirodymu “Bushido Hero’s” turnyre, stūmė mane į priekį. Norėjau reabilituotis.
-Tokios pergalės, kaip vakar, įkvepia ir padeda žengti pirmyn, tačiau tuo pačiu ir didina aplinkinių lūkesčius. Kuo dar žadate nustebinti mus per ateinančius metus? Kokius tikslus išsikėlėt sau?
-Konkrečių planų kol kas nėra, pas mane dažniausiai viskas vyksta ekspromtu. Jei tik bus galimybė toliau sportuoti, ko labai norėčiau, stengsiuos sudalyvauti visur, kur pakvies.
-Pergalės gerai, bet gyvenime visi patiriame ir pralaimėjimų. Kaip juos pergyventi ir išlikti stipriu?
-Gyvenime, kaip ir ringe, iš pralaimėjimų reikia mokytis ir gauti naudos. Pats faktas, kad pralaimėjai, neturi būti baisus, svarbu žinoti, kad atidavei visas jėgas. Tada daug lengviau ir tą faktą pergyvent.
-Ar turite ypatingą įkvėpimo prieš kovas šaltinį?
-Geriausi įkvėpėjai komandos draugai ir šeimos nariai.
-Jūsų gyvenime netrūko šlovės akimirkų. Tai neišlepino jūsų, kaip asmenybės? Ar sunku atskirti gyvenimą sporte nuo paprastojo? Kaip atsirenkate tikrus žmones/draugus?
-Na, aš pats nemanau, kad tų šlovės akimirkų buvo, bet malonu, kad taip galvojat (šypsosi). Tikiu, kad geriausios akimirkos dar tik laukia manes ateityje. O žmones ir draugus atrenka gyvenimas ir laikas.
-Dabar trumpai žvilgtelkite keletą metų į priekį ir pasakykit, kaip įsivaizduojat savo gyvenimą?
-Gyvenime taip greit viskas keičiasi, kad sunku net įsivaizduot. Norų ir planų yra daug, bet nesinori jų atskleisti, sako neišsipildo (šypsosi).
-Matydami jūsų ir kitų sėkmingų sportininkų pavyzdį daugelis jaunuolių norėtų rinktis tokį kelią, tačiau ne visi išdrįsta. Kaip paskatintumėte jaunus žmones?
-Pabandyt yra būtina, tik tada pajausite, ar jums tai tinka. Pliusų tikrai daug… Mokėsite apsiginti ir apginti artimą, turėsite tvirtą kūną, gausit tokių emocijų, kurių niekuomet nepamirštit (šypsosi). Na ir, žinoma, pasinaudodamas proga, pareklamuosiu savo klubą. Nebijokite nieko ir ateikite į “Titaną”, čia labai draugiškas kolektyvas, kur visuomet būsite priimti maloniai.
-Jūsų nuomone, talentas sportui turi būti įgimtas, ar galima viską pasiekti dideliu darbu ir noru?
-Būna, kad žmogus turi talentą, bet aš manau, kad netalentingas žmogus, kuris dega didžiule aistra ir dirba iki nukritimo, visąlaik pranoks talentingą, bet mažiau užsispyrusį žmogų.
-Kuris variantas tinkamas Jums?
-Turbūt tas antrasis…Nes į “Titaną” atėjau tik būdamas devyniolikos, nebuvo taip, kad greit supratau sistemą. Ypatingų duomenų irgi neturiu, t.y. nei ūgio, nei ilgų rankų, kojų. Belieka tik sunkiai dirbt (šypsosi).
-Ko palinkėtumėt pradedantiems ir galbūt ateityje jūsų pergales kartojantiems kovotojams?
-Daug daug kantrybės ir didžiausios sėkmės!
Meda Piečytė
