Žiniasklaidininkai, kaip ir policininkai ar medikai, kartais negali mėgautis valstybinėmis šventėmis, tačiau naktį iš sekmadienio į pirmadienį atsispirti nacionaliniam džiaugsmui buvo sunku. Lietuvos televizijos komanda, rengusi krepšinio laidas, matyt, taip pat neatsispyrė.
Milžinų, herojų, geidžiamiausių jaunikių sutikimo Kaune televizinė versija vieniems kėlė juoką, kitiems tik ironiškas šypsenas, man - nuoširdžią nuostabą.
Mėgėjišką, prieš, po ir per rungtynes rodytą “Fanų klubą” buvo galima naudoti klasikiniams degalų papildymo, atliekų iš organizmo šalinimo reikalams arba tiesiog organizuoti savą diskusiją (mes juk visi krepšinio ekspertai). Tačiau čempionai grįžta tik vieną kartą, todėl matyti juos norime kiek galima gražiau ir įspūdingiau, norime patirti jų čempionišką didybę.
Ir patiriame: varžovų gynybą aštriais perdavimais pjausčiusio Česlovo Juršėno šypseną, nesulaikomąjį Dirką Nowitzkį kibia gynyba iš vėžių išmušusio Artūro Zuoko pamojavimus, sveikatai pavojingą triukšmą tarp Lietuvos sirgalių Švedijoje sprogstančiais dėjimais sukeldavusios Dalios Grybauskaitės kuklumą, tritaškiais serbojuodkalniečius užbombardavusio Gintaro Šurkaus platų mostą. Pasigedau susisiekimo ministro Zigmo Balčyčio, socialliberalo Gedimino Dalinkevičiaus, Janės Narvilienės ir demokratijos vardan kokio nors valstybės tarnautojo iš Plungės rajono savivaldybės. Bei daugelio kitų. Vienas valdžios asmuo - nepastebimas oficialumas, dviese galėtų drąsiau jaustis, tris dar galima pakęsti. Vakarykštis būrys - tiesiog nepadoru.
Užuot žiūrėję įspūdingiausius prabėgusio čempionato momentus, kai netikintys sirgaliai imdavo šauktis aukštesnių jėgų pagalbos, o šiaip ramios namų šeimininkės rėkdavo iš visų plaučių, buvome priversti stebėti krepšininkų šlovę vagiančią valdžią. Televizijos pasakojimo būdas pirmiausia yra rodyti, bet užuot matę kiekvienoje kalboje prisimenamas prieškarines pergales, matėme nesibaigiančią valdžiūnų ordą. “Jie ropoja į šviesą”, - skundėsi vienas sirgalius. Užuot palyginę, ką prieš čempionatą šnekėjo patys rinktinės nariai ir įvairiausi ekspertai ir ką jie šneka dabar, matėme, kaip nevykusiai improvizuoti bando Kauno meras Arvydas Garbaravičius (kaip ir čempionai, ąžuolų vainiką gavęs!!). Net santūrokas Ramūnas Šiškauskas juokėsi.
Nejaugi šiek tiek pakarpyti rungtynių įrašus ar ištraukti iš stalčiaus kadaise darytus interviu užima tiek daug laiko? Netgi puolus ruoštis iškart po prizininkų trijulės apmedaliavimo, laiko būtų daugiau nei 12 valandų. Skambųjį vidurnaktį Gedimino prospekte Vilniuje jau kabėjo vėliavėlės, sveikinančios kiekvieną Europos užkariautoją asmeniškai. O kitos dienos popietę Lietuvos televizija rodė monoteistinių jėgų atstovą Sigitą Tamkevičių, stojusį prieš politeizmu užsikrėtusią, pergalės aistrai pasidavusią minią. Ir tik pačioje sutiktuvių pabaigoje ugninio charakterio Šarūnas Jasikevičius pradėjo audrinti minią, suskambo tikriausiai antruoju himnu tapsiantys “Trys milijonai”, Saulius Štombergas išmaudė Marijoną Mikutavičių šampane. Truputis to, dėl ko keliasdešimt tūkstančių susirinko Kaune ir dar kažkiek kartų daugiau - prie televizorių.
