Vilnietis tvirtina, kad reikėtų prisiimti atsakomybę, kaupti atsargas, planuoti maršrutus ir apskaičiuoti laiką patiems. Taip pat, jo manymu, kiekvienam civiliui praverstų praeiti kursus, padėsiančius tinkamai pasiruošti karui.
„Šiaip tu gali bijoti karo, gali nebijoti, bet jis ateina, tai turi kažką daryti, nors daug žmonių, įskaitant ir mane patį anksčiau, daugiau šneka, bet nieko nedaro. Aš darau jau 2 metus.
Blogiausia tai, kad Seimas, Vyriausybė, prezidentas sako, kad tuo rūpinasi, bet čia labiau imitacija negu tikras pasiruošimas, nes jeigu tu žinai, kad tave ateis apvogti, taigi nesakai, kad reikia dabar susidaryti planą, kaip nusipirkti naują spyną, tada pusę metų nesvarstai, kur ir kokią tą spyną pirkti“, – atvirauja Tomas.
Vilnietis Tomas: „Po tokių mokymų grįžęs tu supranti, kaip gerai mes gyvename“
Vilnietis Tomas priduria, kad jo einami mokymai kartais trunka dieną, bet gali trukti kelias paras ir daugiau. Kai kuriuos žmones, vilniečio nuomone, tokie mokymai gąsdina, nes reikia daryti dalykus, kurie nemalonūs ir patogiai gyvenant visiškai nereikalingi.
„Buvo išbandymas šalčiu, žmonėms reikėjo įlįsti į vandenį kovo mėnesį, kai vanduo dar šaltas, ir išbūti ten bent porą minučių. Kai kuriems žmonėms labai sunku ir jie net nebando to daryti“, – tvirtina vilnietis.
Jis neslepia, kad dalies mokymų metu imituojami puolimai, reikia slėptis ir gintis. Tačiau jis sako, kad svarbiausia, jog tai mokymai, o ne realybė.
„Ar miegoti dvi paras išdaužytame, apleistame daugiabutyje ant durų yra baisu, ar nebaisu? Galbūt nepatogu, galbūt kieta, galbūt šalta, galbūt trūksta maisto, bet tik po tokių mokymų grįžęs tu supranti, kaip gerai mes gyvename.
Matai, kaip žmonės pramogauja, ledus valgo, jaunimas su alaus bokaliuku po baliaus bando atsigaut, o tu per dvi dienas tik perlinių kruopų esi valgęs. Visi atrodo atsipūtę, apie karą negalvoja“, – apie emocijas po mokymų kalba pašnekovas.
Karo atveju iš namų reikia išeiti greičiau nei per 45 minutes
Pasak „Valanda ZULU“ išgyvenimo mokymų organizacijos atstovo Vytauto Šimanskio, žmogaus natūrali reakcija į grėsmę yra kautis arba bėgti. Todėl nusprendus, ko iš šių pasirinkimų žmogus nori imtis, reikia susikurti veiksmų planą, nes iš anksto paruošti resursai, įrankiai ir turimi įgūdžiai yra labai svarbūs karo akivaizdoje.
„Pavyzdžiui, evakuacijos planas nėra, kad eisim į Kauną, eisim į Elektrėnus arba trauksimės į Lenkija, turi būti numatyti taškai, kur bus nakvynė, eisim miškais, palei upę ar geležinkeliais“, – nurodo jis.
Jo manymu, jeigu praktikuojamasi iš anksto, kyla mažiau panikos tikrosios grėsmės atveju. O išvykimą iš namų reikia planuoti taip, kad pavyktų išvykti greičiau nei per 45 minutes.
„Po to viskas bus užkimšta, bus masinė panika, nes dalis nepasiruošusių žmonių maždaug per 45 minutes greitai susimeta daiktus ir bando eiti be plano, tada užsikemša keliai, sukeliamos avarijos, konfliktai. Norint to išvengti, reikia spėti anksčiau“, – paaiškina V. Šimanskis.
Taip pat, jo galva, reikia sutartinių šeimos žodžių, kaip vieni su kitais kalbės, jeigu aplink bus pavojus, kad įspėtų savo artimuosius apie tai, bet neleistų suprasti šalia esantiems.
„Tarkim, galim susitarti, kad pasisveikinimas būtų: labas. Tai reikštų, kad viskas yra gerai. O, pavyzdžiui, laba diena reikštų įspėjimą, kad yra kažkoks pavojus ir reikia būti atsargiems“, – pateikia pavyzdį ekspertas.
Skatina mokytis iš Ukrainoje padarytų klaidų
Ekspertas tikina, kad buvo Ukrainoje karo metu, todėl matė, kad, toli gražu, ne visi buvo pasiruošę veiksmų planą karo atvejui.
„Žmonės pasislėpė nuo šaudymų, bet nebuvo pasiėmę nieko ir toje vietoj buvo tiesiog trūkumas vandens, maisto, šilumos priemonių ir vaistų – visko buvo trūkumas. Tai tie, kas turėjo pasiruošę krepšį, galėjo išgyventi kelias valandas, nes reikėjo ir kitais rūpintis“, – pasakoja jis.
Pastebi ir tai, jog Ukrainoje žmonės nepasiimdavo dokumentų kopijų, todėl negalėjo išvykti iš šalies net, jeigu planavo. Taip pat nebuvo pasiruošę aprangos.
„Aš mačiau prie sienos stovinčią moterį su mažais vaikais su aukštakulniais“, – užsimena, kad aprangą taip pat reikėtų susiplanuoti iš anksto, sako V. Šimanskis.
Išgyvenimo krepšio turinys
Išgyvenimo krepšys, V. Šimansko galva, reikalingas abiem atvejais: jeigu planuojama kautis ir jeigu planuojama išvykti.
O štai, vienas svarbiausių daiktų, jo manymu, yra multifunkcinis įrankis, kur yra peiliukas, replės, atsuktuvas ir antgalis, padėsiantis užkurti ugnį, bei kiti išgyvenimui skirti antgaliai. Taip pat apranga, maistas, radijas ir ryšio priemonės išgyvenimo krepšyje turėtų būti.
Tokia kuprinė turi būti sudėta taip, kad padėtų žmogui išgyventi 24–72 valandas. Jo žmonos pavyzdžiu, kuprinę ji laiko automobilyje, kuriame yra būtiniausi daiktai nakvynei jai ir vaikui. O kitos atsargos taip pat yra suslėptos šeimai žinomose vietose.
Tačiau ekspertas pabrėžia, kad kiekvieno žmogaus prioritetai skiriasi, todėl skirsis ir išgyvenimo krepšio turinys. Pabrėžia, kad kiekvieną daiktą galima pritaikyti keliems tikslams, bet tą suvokti reikia įgūdžių.
„Pavyzdžiui, surūdijęs kibiras vienam yra kaip priemonė atsinešti vandens, kaip katiliukas ir ugniakuro vieta, o kitam tai tiesiog surūdijęs kibiras.
Taip pat paprašytas pusės litro vandens jau mokytas žmogus žinotų, kad, tarkim, bet koks audinys puikiai vandenį sugeria ir neturint kibiro ar kito panašaus daikto vandens galima gauti megztinį įdėjus į vandenį ir tiesiog išsigręžus“, – pateikia pavyzdį jis.
Pirmosios pagalbos išmanymas
Specialisto nuomone, pats svarbiausias įgūdis yra pirmoji pagalba, į kurį įeina kraujavimo stabdymas, žaizdų tvarstymas, vairuotojo vaistinėlės išmanymas, turniketo panaudojimas, apsisaugojimas nuo šalčio.
„Reikia formuoti įgūdžius tam dalykui, kad suteikus žmogui pirmą pagalbą, jo būklę stabilizavus, kad nenukraujuotų, patraukus iš pavojingos vietos, jau būtų galima efektyviai šaudyti arba laukti pagalbos“, – patikina jis.
Pašnekovo teigimu, nežinantis šių dalykų žmogus karo atveju pasimestų, nes dažnai net mašinoje turėdami vaistinėles žmonės nežino, kaip jas panaudoti.
„Pavyzdžiui, vaistinėlėse ir yra ta vadinamoji folija, universalus, labai geras dalykas, nes yra skirtas hipotermijos prevencijai, kai blokuodamas oro judėjimą, apsaugodamas nuo drėgmės 100 procentų jisai reflektuoja žmogaus kūno šilumą atgal žmogui“, – kaip vaistinėlėse esanti folija gali šildyti, pasakoja pašnekovas.
Tačiau V. Šimanskis atkreipia dėmesį, kad pirmosios pagalbos mokymų praeiti vieną kartą neužtenka, juos reikia kartoti kasmet, kad nepasimirštų.
Išgyvenimo mokymai: kokios kainos?
Išgyvenimo mokymai, trunkantys 12 val., 24 val. ar net 72 val., pašnekovo teigimu, išmoko, kaip praktiškai įgyvendinti pasiruošimą ir išsibandyti save stresinėse situacijose.
„Praktinė dalis, kai žmogus susikrauna kuprinę, apsirengia, pasiruošia, turi planą ir eina maršrutą, jisai yra persekiojimas, gaudomas, nes dalyvauja priešiškos pajėgos. Žmogus tokiomis sąlygomis turi jau išgyventi tas 24 valandas ir nuveikti tam tikrus praktinius darbus“, – kaip atrodo vieni iš mokymų, paaiškina „Valanda ZULU“ išgyvenimo mokymų organizacijos atstovas.
O šiuos mokymus galima eiti etapais, pradedant nuo mažesnių iššūkių ir baigiant ilgiausiu žygiu ir išgyvenimo išbandymu. Šių mokymų kainos, priklausomai nuo etapo ir mokymų valandų skaičiaus, organizacijoje svyruoja nuo 80 iki 240 eurų.
