Kodėl rinkaisi savanorystę?
Dar dirbdama nusprendžiau išmėginti savanorystę pagal Europos savanorių tarnybos programą. Beveik penkerius metus dirbau vienoje organizacijoje ir pajutau, kad reikia pokyčių. Norėjau išmėginti save šiek tiek kitoje veikloje ir kitame vaidmenyje, o savanorystė tam puikiai pasitarnavo.
Kokia buvo tavo savanoravimo kryptis, kuo gyvendavai savanoriavimo dienomis?
Savanorystei pasirinkau panašią sritį, kurioje dirbau jau beveik penkerius metus – darbą su benamiais žmonėmis. Tačiau norėjau išmėginti save visai kitame – savanorio, ne darbuotojo vaidmenyje. Organizacija „Arrels Fundacio“ Barselonoje kaip tik sutiko mane priimti kaip savanorę.
Savanoriavau kiekvieną dieną, turėjau labai įvairių veiklų. Dirbau benamiams žmonėms skirtame dienos centre, kuriame jie galėjo lankytis ir gauti įvairias paslaugas arba tiesiog praleisti laiką, pasišnekėti. Dirbau ir nakvynės namuose, padėjau organizuoti renginius ir šventes. Bet įdomiausia patirtis buvo darbas gatvėje su gatvės savanorių komanda. Šios komandos tikslas yra lankyti žmones, kurie gyvena gatvėje ir negauna įvairių paslaugų, todėl pas juos ateina savanoriai. O jei žmonėms reikia, savanoriai gali pasiūlyti pagalbą. Svarbiausia – parodyti žmogui, kad jis rūpi, kad ir gyvendamas gatvėje jis nėra nematomas.
Gyvendama Barselonoje taip pat turėjau pakankamai laisvalaikio. Čia tikrai nesunku prasimanyti veiklų –pilna visokiausių renginių, užsiėmimų, parodų. O jei renginių nesinori –čia pat jūra, o už pusvalandžio kelio traukiniu galima atsidurti gamtoje ir leistis į žygį.
Barselona – ne pats pigiausias miestas–. Kaip pavyko kontroliuoti išlaidas?
Tiesa, Barselonoje, kaip ir kituose didmiesčiuose, nėra pigu, o savanoriai pinigų turi minimaliai, taigi tenka suktis kūrybiškai. Kai praleidau mieste jau šiek tiek laiko, supratau, kur rasti informacijos apie nemokamus renginius ir laisvalaikio galimybes. Taigi laiką galima leisti labai įdomiai ir nemokamai arba mokėti labai mažai. Barselonoje vyksta labai daug alternatyvių renginių, kuriuos po truputį galima atrasti susipažins su čia gyvenančiais žmonėmis.
Įvairias buitines ir kitas išlaidas galima sumažinti gaminant maistą namuose, nes maisto produktai nėra brangesni nei Lietuvoje, kokių tik nori drabužių pigiau nusipirkti galima dėvėtų drabužių parduotuvėse. Brangiau kainuoja tik kelionės, tačiau vis vien galima atrasti įdomių ir pigių keliavimo būdų: tranzuoti, apsistoti pas savanorius kituose miestuose arba per „Couchsurfing“.
Kokie didžiausi iššūkiai tavęs laukė dirbant su benamiais?
Savanoriaudama ir dirbdama su benamiais Barselonoje supratau, kad, nepaisant tam tikrų kultūrinių ir kitų niuansų – visi esame žmonės ir susiduriame su labai panašiais iššūkiais, turime tuos pačius poreikius. Benamiai Barselonoje labai panašūs į žmones, kurie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje.
Mano patiriami iššūkiai buvo susiję su tuo, jog aš buvau tiesiog savanorė, žmogus, kuris neturi daug galios priimti sprendimus, kurie turėtų įtakos ten esančių žmonių situacijai. Niekas dėl to, jog esu savanorė, neprivalėjo su manimi maloniai elgtis ir draugauti – santykį ir draugystę reikėjo susikurti ir užsitarnauti. Dirbant Lietuvoje buvo kitaip, nes užėmiau pareigas, kurios man leido priimti svarbius sprendimus, susijusius su nakvynės namais ir dienos centru, todėl jaučiau, kad kartais žmonės man pataikaudavo ir būdavo labai sudėtinga užmegzti tikrą ir neiškreiptą ryšį.
Barselonoje dėl ryšio su centre besilankančiais benamiais žmonėmis reikėjo labai pasistengti, tačiau jei jau pavykdavo, jaučiau, kad ta draugystė buvo nuoširdi ir tikra. Labiausiai į atmintį įsirėžė jausmas, kai sugrįžusi po metų į Barseloną tiesiog vaikščiojau po pažįstamas gatves ir netikėtai išgirdau „Mi amor!“ (liet. „meile mano!“). Pasirodo, taip sušuko pažįstamas dienos centro lankytojas, kuris nustebo pamatęs mane mieste. Todėl man Barselona yra ne tik gražios gatvės ir jūra – man tai yra žmonės, istorijos, su kuriomis turiu ryšį.
Ką savanorystė suteikė Tau kaip žmogui? Ar vis dar matai savanorystę ateities perspektyvoje?
Po savanorystės Barselonoje ir ypač po darbo gatvėje su daug metų tai darančiais savanoriais supratau, koks svarbus yra santykis ir paprastas žmogiškas dėmesys. Tikrai ne kartą teko įsitikinti, kaip gatvėje gyvenantis žmogus vertina, kai tu pas jį ateini ir paklausi, kaip jis šiandien gyvena.
Savanorystė man pirmiausia suteikė laisvę veikti ir išmėginti skirtingus dalykus. Man to labai trūko, nes jaučiausi „užsitupėjus“ vienoje vietoje ir, nors darbas man patiko ir nebuvo nuobodus, tačiau pradėjau sunkiai įsivaizduoti save veikiančią kažką naujo, buvo baisu apie tai net pagalvoti, o juk man tebuvo 26 metai! Taigi „išmetusi“ save iš patogios kasdienybės į situaciją, kai iššūkiu tampa net bandymas susikalbėti parduotuvėje, pasidariau lankstesnė ir drąsesnė. Tik šios patirties dėka po savo savanorystės projekto išdrįsau imtis gana drąsaus socialinio verslo projekto.
Ačiū už pokalbį!
