Sostinėje prie Aušros vartų išmaldos prašantis 40-metis Eduardas pabrėžia, kad jam geriau tikrinti konteinerių turinį nei kreiptis pagalbos į milijonierių pusbrolį. Vyras aiškina, kad galėtų sugrįžti į normalų gyvenimą kada panorėjęs, bet apleistame name jo laukia paeiti negalintis draugas, kuriuo reikia rūpintis.
- Kas nutiko, kad šiuo metu turite prašyti išmaldos?
- 1992 metais nuskendo mano brolis Lentvaryje. Tada išvažiavau į Baltarusiją pas senelius (iš mamos pusės). Po trijų metų metų grįžau į Lietuvą, tačiau nebeturėjau, kur gyventi. Todėl atsidūriau Kariotiškių savartyne.
Ten pragyvenau iki paskutinės dienos, kol galiausiai jį uždarė. Savo akimis mačiau paskutinę šiukšliavežę, kuri išvažiavo iš to sąvartyno. Tada reikėjo kažkur dėtis, taip atsidūriau Vilniuje.
Kariotiškėse gyvenau kartu su mama, tačiau ten ji sudegė. Tėvas šiuo metu gyvena Elektrėnų pensionate. Jis neteko kojos pirštų.
- Kur jūs šiuo metu gyvenate Vilniuje?
- Naktį glaudžiuosi tokiame būste. Anksčiau jis priklausė geležinkeliams. Dabar jis apleistas. Būna, kad užsuka policija. Mums dar nieko nesakė. Aš ten pečiuką pastatęs. Kol valgyt darai, šilta. Ryte atsikėlus reikia vėl deginti.
- Kokius darbus dirbote prieš atsidurdamas tokioje situacijoje?
- Baltarusijoje dirbau traktoristu. Bet sudegė mano dokumentai. Jeigu norėčiau pasidaryti traktoristo pažymėjimą, reikėtų surinkti 400 litų. Iš kur man tiek pinigų gauti? Lietuvoje dirbau statybų bendrovėje, stačiau tiltą. Po to buvau įsidarbinęs gamykloje.
- Jeigu vos grįžęs į Lietuvą kažką dirbote, kodėl atsidūrėte Kariotiškių sąvartyne?
- Tiesiog nebuvo, kur gyventi. Tėvo brolis – milijonierius. Jis tėvą apvogė. 17 hektarų žemės pasisavino. Nejaugi jis negalėjo tėvui nupirkti, kokio namelio? Turtingi giminaičiai visiškai nepadeda.
Tam dėdei vis kažko trūksta. Visą žemę susigrobė. Jam 70 metų, o pinigų turi kaip šieno. Jo sūnus, mano pusbrolis, jau penktą namą statosi. O jo šeimoje tik du vaikai. Tai kam tie namai, kam tie rūmai?
Tegul stato, neprašiau iš jo pinigų ir neprašysiu. Geriau per konteinerius pavaikštinėsiu ir susirasiu, ką pavalgyti.
- Ar žmonės noriai aukoja pinigų?
- Aukoja, po truputį. Kas kiek gali, tas tiek duoda. Daugiausia aukoja vyresnio amžiaus žmonės. Yra taip pat jaunimo, kuris supranta šį gyvenimą.
- Pagalvojate, kad galėtumėte susirasti darbą ir sugrįžti į normalų gyvenimą?
- Aš galiu tą padaryti, bet pas mane yra draugas. Jis tam name guli. Man reikia ryte jį pamaitinti. Vakare ateiti, malkų atnešti, kad jam šilčiau būtų.
Jam neseniai Lazdynų ligoninėje padarė operaciją. Žmogus nestovi darbo biržoje. Ligoninėje jam pasakė, kad du mėnesius turi gulėti nejudėdamas. Kaip atvežiau, taip ir paguldėm. Nieko jis negali padaryti.
Galėčiau nuvykti į kokią gydymo įstaigą. Ten tikrai „išsireabilituočiau“. Man lengvai pavyktų. Kai draugas pasveiks, tada bandysiu. Rūkyti man sunku mesti. Gerti? Aš galiu negerti. Narkotikų nesu bandęs. O dėl gėrimo, tai būdavo, kad 8 mėnesius negerdavau.
