Aktorius Robertas Lenartavičius sako, kad kameroms lydint jo kasdienybę galvoti prie jų tikrai nėra sudėtinga, bet priešingai – tai žaidimą gali padaryti tik dar įdomesniu.
„Man visada buvo smagūs tokie žaidimai. Visada smagu perlipti per save, nors ir nesu didžiausias žaidimų entuziastas, visada žaidžiant ir azartas pagauna, ir tiesiog smagu pabūti juose. Su puikiais žmonėmis gerą nuotaiką neabejotinai susikuri. Kameros priduoda šiek tiek įtampos, bet mane jos lydi kasdienybėje, todėl į jas tiesiog nekreipiu daug dėmesio ir man jos kartais padeda daugiau susikaupti.
Bet, aišku, žaidimai visada būna kitokie, kai į tave nukreipiama kamera – tada neišvengiamai pradedi vaidinti“, – dalinasi jis.
O kaip su azartiškumu? Dažnai žmonės į žaidimą įsijaučia taip, kad laimėti pasidaro tiesiog būtina. Robertas dalinasi, kad jam yra kitaip:
„Atvirkščiai – pastebėjau, kad mano azartiškumas beveik dingęs. Kai kasdien tenka prie kamerų susitikti su scenos grandais ir su jais rasti bendrą kalbą, tai prie kamerų galima lengvai atsiplaiduoti. Apskritai kamerų ir paties noro laimėti, šou ir žaidimų taip nesureikšminu, kaip anksčiau. Anksčiau buvau azartiškesnis žmogus.“
Panašiai apie savo azartiškumą pasisako ir E. Valadkevičiūtė. Ji teigia, kad azartas įsijungia tik tuose dalykuose, kuriuos ji puikiai išmano:
„Galiu pasakyti, kad niekada nieko nesu laimėjusi – nelabai man sekasi loterijose, – šypsosi ji. – Todėl negaliu pasakyti, kad esu labai azartiška – nebent žaidimas sukasi apie tai, ką aš puikiai išmanau. Tada įsijungia azartas manyje. Bet azartiška lošimams tikrai nesu.“
Kardinaliai skiriasi nuo personažų
R. Lenartavičius dažnai pažįstamas dėl savo kuriamų spalvingų ir temperamentingų personažų, kuriuos kuria serialuose. Tačiau pats jis nuo vaidmenų skiriasi kaip diena ir naktis. Vyras pastebi, kad tai sau galėtų pritaikyti ypač seriale „Prakeikti“, kuriame jis įkūnija blogiuką, nusikalstamos šeimos sūnų Slimą, kuris nuolat susiduria su iššūkiais.
Tačiau net ir vaidinant visiškai sau neartimą vaidmenį galima pritaikyti ir kažką iš savęs:
„Neseniai man sesuo buvo pasakiusi, kad mane serialuose stebėti labai įdomu, nes vaidmuo seriale „Prakeikti“ yra toks tolimas nuo manęs. Aš matau, kad tas personažas kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo manęs, bet tuos skirtumus tik įdomiau suvaidinti. Aišku, kai ką aš įdedu iš savęs – padarau tą personažą švelnesnį, nors galėčiau jį padaryti labai nepatrauklų, aštrų ir priešišką.
Tačiau visada vaidindamas noriu įnešti požiūrio, kad tas personažas yra normalus, kad jis turi savo vertybes. Todėl negaliu sakyti, kad su tuo personažu visai neturiu nieko bendra, bet aplinkybės yra visai kitokios.“
Eglė taip pat su Robertu išbando savo jėgas aktorystėje – kartu „Prakeiktuose“ ji įkūnija policijos tyrėją Kamilę, kuri su laiku vis keičiasi ir tobulėja. „Su savo personaže esu panaši temperamentingumu ir užsispyrimu, bet vertybinė skalė mūsų, kaip sakant kompasas, kuris rodo į skirtingas puses. Ir policijos, jėgos struktūros manęs visai nežavi. Bet visada įdomiausia vaidinti tai, kas yra tavo priešingybė – tada aktorinė užduotis yra įdomesnė“, – taria ji.
Gatvės šokiai ir ramus gyvenimas priemiestyje
Pasirodo, kad į aktorystę vyras pasuko gan netikėtai. Pirma save buvo išbandęs užsienyje, tarptautinėse kompanijose, tačiau nuolatinis darbas prie popierių ir kompiuterio nebuvo labai žavingas. Save ne vienus metus jis išbandė ir gatvės šokio judesiu – dabar sako, kad gatvės kultūra jį lydi iki šiol.
„Esu apie 5 metus šokęs gatvės šokius. Tie įgūdžiai su tavimi tikrai lieka. Mano gyvenime dar iki šiol ar viena, ar kita išraiška eina sportas. Tai priduoda lankstumo, sprogstamos energijos, jei jos tikrai reikia, nes gatvės šokiai ir buvo saviraiška. Ta berniukų gatvės kultūra manyje įsismelkė ir padarė įtaką man, kai buvo bandoma išeiti iš savęs. Mano šokiai baigėsi su studijomis ir dėl to pasirinkau kaklaraiščio ir scenos kelią – verslai, reprezentacija“, – kalba aktorius.
Tačiau net ir nebešokant kojos nekiša įgauti įgūdžiai: „Manau, kad aktoriui tik teigiamų dalykų priduoda bet kokia papildoma veikla, saviraiškos priemonė. Ar tai būtų šokis, dainavimas, ar kažkokio instrumento valdymas. Nes aktoriui reikia mokėti ir improvizuoti – todėl bet koks papildomas įgūdis yra tik pliusas.“
Eglė savo laisvalaikį leidžia sukišusi pirštus į žemę – ji sako, kad ramybę ir poilsį ji atranda sodininkystėje.
„Mano poilsis labai kontrastingas su darbu – aš labai aktyviai užsiimu ekologine sodininkyste, daržininkyste sau. Labai praktikuoju sveiką gyvenimo būdą. Manau, kad jei kažkuo tiki, tai reikia tai ir daryti. Aš nusprendžiau, kad jei jau tikiu ekologija, tai turiu pati ir auginti savo arbūzus, melionus ir savo daržoves. Tai mano hobis ir gyvenimo būdas.“
Savo gyvenimo būdu ji užkrėtė ir savo antrąją pusę – sužadėtinį, kuris taip pat aktyviai domisi ekologišku augalų auginimu. Tiesa, dėl noro auginti savo daržoves, reikėjo gyvenimą mieste iškeisti į žalesnę ir ramesnę vietovę:
„Nuo studijų metų gyvenau Vilniaus centre, Loftų kvartale, kur aplink tik asfaltas visur. Bet mes su sužadėtiniu nusprendėme išsikraustyti į Kauno priemiestį ir turime čia žemės, erdvės kurti savo laužą, ramiai pasėdėti prie laužo. Grįžus iš darbo mieste į priemiestį savaime pasiilsi ir atsipalaiduoji, mieste tas poilsis ne toks.“
Intriguojantis ir linksmas žaidimas „galvOK“ – šeštadieniais, 19.30 val. per TV3!
