Legendinis Šiaulių ketvertas įtakingas tapo tik tada, kai laimėjo kruviną žūtbūtinį susirėmimą su konkurentais.
Galima juokauti, kad energijos tvermės dėsnis galioja ir žmonių santykiams. Šiaulių Princų ketvertas toli gražu neatsirado keturiems sportiškiems vyrams sugalvojus pasiskelbti Šiaulių nusikalstamo pasaulio valdytojais. Atvirkščiai – įtaką ketvertui teko išsikovoti, negana to, visą grupuotės gyvavimo laiką būti budriems ir kautis dėl įtakos.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ketvertas jaunų, sportiškų vyrų susibūrė tik tam, kad užsidirbtų pinigų. Daug ir greitai.
Pasak policijos, Vidmantas Kavoliukas, Vladas Baranauskas, Vladas Stanaitis ir truputį vėliau prie jų prisidėjęs Vladislovas Šiaulys iš pradžių lydėdavo į Rusiją nelegalius mezginius ir siuvinius vežančius prekeivius, padėdavo išsikeisti uždirbtus rublius į dolerius. Būsimieji Princai, tada dar vadinti Vladų ketvertu, turėjo pažinčių kriminaliniame pasaulyje, todėl dar padėdavo už išpirką atgauti pavogtą automobilį ar namudines į Rusijos turgus vežtas parduoti ir pakeliui plėšikų atimtas prekes.
Pirmos pamokos ir pajamos
Princams buvo itin sėkminga pažintis su tuomet turtingiausiu Mažeikių verslininku Romu Marcinkevičiumi. Jis siuvimo kooperatyvams iš Rusijos medžiagas tiekė vagonais, vėliau vystė prekybą naftos produktais. R. Marcinkevičiui, o ypač jo prekėms ir verslui, reikėjo apsaugos. Ją suorganizavę Princai greitai ir pastebimai turtėjo, jų patronas – irgi.
1992-aisiais R. Marcinkevičius subūrė ir finansavo miesto futbolo komandą „Romar“. Nors Mažeikiai neturėjo (ir iki šiol neturi) padoraus futbolo stadiono, o esamame varganame veją atvažiuodavo laistyti ugniagesiai, ambicingas milijonierius supirko geriausius šalies futbolininkus ir su jais 1994-aisiais laimėjo Lietuvos pirmenybes.
Na o Princai, iki tol važinėję rusiškais automobiliais, veikiai persėdo į tuomet labai sportiškai atrodančias „Opel Calibras“. Dar po metų Vladų ketvertas Šiauliuose sukėlė furorą, kai pasirodė jau su tikrais sportiniais, į „Ferrari'ius“ panašiais „Mitsubishi 3000 GT“. Formaliai tuos automobilius Jungtinėse Valstijose nupirko R. Marcinkevičius ir, parplukdęs į Lietuvą, „leido“ naudotis savo ištikimiesiems draugams iš Šiaulių. Būtent tada Vladų ketvertu vadinamus vyrus kažkas pavadino „pasakų princais“, ir ta pravardė akimirksniu prilipo.
Laisvoje rinkoje didėjant konkurencijai, R. Marcinkevičiaus verslai, kaip staigiai buvo išsipūtę, taip greitai ir ėmė bliūkšti. 1996-aisiais šis Mažeikių turtuolis emigravo į JAV ir gyvena ten iki šiol.
Netekę patrono Princai nesutriko – jau buvo pakankamai prityrę, kad įsuktų savo privatizacijos biznį.
Amerikonas – žodžio žmogus
Princų grupuotėje vyriausias V. Kavoliukas-Amerikonas (1954–2005 m.) buvo verslo idėjų generatorius. Jis buvo karštakošis, dažnai nesusivaldydavo, dėl to ne kartą prisidarė rimtų nemalonumų su teisėsauga. Kita vertus, jis garsėjo kaip žodžio žmogus. Nesvarbu, sėbrui ar milicininkui, jei Amerikonas davė žodį – būtinai jo laikysis.
Nors gyvenimo pabaigoje, jau būdamas verslininku, V. Kavoliukas tikino, kad jo motina esanti kilusi iš bajorų, Švenčionių rajone turėjusių dvarą, giminės, tačiau sovietmečiu, kai motina jį augino, ta „bajorė“ dirbo eiline Šiaulių dviračių gamyklos sandėlininke.
Nuo jaunų dienų V. Kavoliukas ėmė spekuliuoti importinėmis prekėmis ir – greitai turtėti. Jis vienas pirmųjų Šiauliuose nusipirko vaizdo magnetofoną, tada pažiūrėti filmų „apie meilę“ kviesdavo gražias merginas. Pedantiškai tvarką mėgęs V. Kavoliukas visas meilužes registravo, todėl kai 1984 metų rudenį viena po filmo jėga pamylėta studentė kreipėsi į miliciją, pareigūnai kratos metu lovelaso sąsiuvinyje rado per 300 moteriškų vardų su datomis, telefonais ir trumpais apibūdinimais, kokia kiekviena būna lovoje.
Už išprievartavimą atsėdėjęs paskirtą bausmę V. Kavoliukas aprimo, vystė spekuliaciją džinsais, o žaisdamas futbolą Šiaulių „Tauro“ komandoje susipažino ir susidraugavo su rezultatyviausiu Pabaltijo futbolo čempionato puolėju Vladu Baranausku.
Gabūs sportininkai
Antras pagal amžių – 1957 metais gimęs V. Baranauskas-Baranis – buvo labiausiai žinomas ir pastebimas Princų grupuotės narys. Iškalbingas, greitos reakcijos, sportiškas Baranis, kaip ir V. Kavoliukas, jaunystėje irgi sėdėjo „per mergą“ ir kolonijoje vos nežuvo. Kartu kalėjęs šiaulietis Kostas Kuklys, pravarde Tūzas, ūgiu Baraniui nesiekęs nė iki smakro, 1979-aisiais naktį jį miegantį kiaurai perdūrė nusmailintu virbu. Kaip tuoj pamatysime, toks jau V. Baranausko likimas – iš Princų grupuotės narių jis patyrė daugiausia pasikėsinimų, bet visus kartus apgavo mirtį.
1962 metais gimęs V. Stanaitis, pravarde Stalonė, iki įsitraukdamas į Princų grupuotę buvo mūsų jau aprašyto pogrindinio Šiaulių milijonieriaus R. Šiukštos parankinis. Pastarojo siųstas atlikti kai kuriuos nešvarius darbus ir už tai 1982 metais teistas V. Stanaitis sportavo kultūrizmo klube, buvo valingas ir atkaklus.
Geras organizatorius
Jauniausias grupuotėje ir vienintelis neteistas V. Šiaulys, pravarde Žemaitukas (1963–1998 m.), prie Princų prisišliejo paskutinis. Kalbama, kad nuolat besišypsantis gudria šypsena Žemaitukas į Princus buvo priimtas, kai likvidavo ruošiamą pasikėsinimą į šios gaujos narius.
O pasikėsinimų į Princus netrūko, nes kriminaliniame pasaulyje valdžia juk įgyjama ne per demokratiškus rinkimus. Žinomais Princai tapo laimėję pirmąjį Šiaulių nusikaltėlių pasaulio jiems paskelbtą karą.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kol policija buvo nusilpusi, suklestėjo vagystės bei reketas, o lengvus pinigus besikraunantys Šiaulių banditai nenorėjo dalintis ir būti kitų valdomi.
Nenorėjo duoklių mokėti ir kai kurie prakutę verslininkai. Vienas jų apsaugai pasisamdė ką tik iš kalėjimo grįžusį buvusį boksininką Anicetą Skarulį. Priminsime, kad šis kartu su „mafijos tėvu“ V. Antonovu 1972-ųjų rudenį įvykdė legendinį Šiaulių ligoninės kasos apiplėšimą, už tai 1973 metais buvo nuteistas kalėti 14 metų. Iš viso atsėdėjo 16 metų, nes dar 2 metus gavo už nesėkmingą pabėgimą.
Laimėjo net peršautas
1992-aisiais A. Skarulis pradėjo nusikaltėlių karą, ketindamas kartu ir apsaugoti darbdavį, ir, susidorojus su Princų grupuote, tapti vienvaldžiu Šiaulių mafijos vadeiva...
1992 metų vasario 23-iąją samdomas žudikas prie namų patykojo V. Baranausko ir peršovė jį iš pistoleto. Tačiau sužeistas į nugarkaulį Baranis pargriovė ir nuginklavo užpuoliką. Negana to, grasindamas jam išlupti akį, sužinojo, jog už 50 000 rublių nužudymą užsakė A. Skarulis, su kuriuo jiedu kartu kalėjo.
Po trijų parų, Baraniui dar tebegulint ligoninėje, buvo sudegintas jo devintukas – automobilis VAZ-2109.
Atsakomasis ėjimas įvykdytas kovo 1-ąją. Tądien galinga bomba suniokojo A. Skarulio darbdavio E. Š., pas kurį jis gyveno, nuosavą namą. Subyrėjo viena pastato siena ir tik per stebuklą niekas nenukentėjo.
Karas baigėsi sakramentu
Kovo 19-ąją automobilis „Mitsubishi 3000“, kuriuo važiavo V. Šiaulys su V. Kavoliuku, stabtelėjo netoli „Mildos“ restorano. Priėjęs vyras netikėtai pro langą įmetė kovinę granatą! V. Šiaulys nesutriko, pačiupęs granatą išsviedė į gatvę ir paspaudė akseleratorių... Kai nugriaudėjo sprogimas, Amerikonas su Žemaituku buvo jau toli, tik asfalte liko geroka duobė.
Tas nusikaltėlių karas baigėsi balandžio 26-ąją, kai samdomas žudikas iš Kalašnikovo markės automato nušovė A. Skarulį. „Akistatos“ žiniomis, tada įvyko kovojančių pusių susitikimas ir derybos. Po to kautynės liovėsi, o A. Skarulį samdęs verslininkas E. Š. simboliškai, italų mafijos stiliumi, susigiminiavo su V. Kavoliuku – tapo jo sūnaus, 1994 metais gimusio Kordo Kavoliuko, krikšto tėvu.
Kam ruošta bomba?
Princai turėjo nesutarimų ir su Šiauliuose garsia Licmanų grupuote – būtent jos narys ir mėgino granata susprogdinti automobiliu važiuojančius du Princus. Tie Licmanai irgi skaudžiai nukentėjo.
1993-iųjų rugsėjo 25-ąją dykvietėje prie Šiaulių K. Donelaičio kapinių driokstelėjus sprogimui, į gabalus išlakstė trys Licmanų gaujos nariai: Virginijus Ribinskas, pravarde Karlsonas, gabus karatė sportininkas A. Činčiukas-Činčia ir agresyvumu garsėjęs V. Kačinskas-Škacas.
Abejonių nekelia tik tai, jog dykvietėje prie kapinių Licmanai turėjo įsirengę sprogmenų sandėlį ir tą vakarą automobiliu „Mercedes-Benz“ lėkė jų pasiimti. Kam? Kai kas mano, kad Licmanai norėjo bombą padėti Princams, bet susisprogdino per neatsargumą. Vis dėlto labiau tikėtina, jog Princai sužinojo apie ruošiamą pasikėsinimą ir slaptavietėje patys užtaisė „pragaro dovanėlę“...
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Kitame numeryje skaitykite apie antrąjį karą su Princais – tą, kurį jiems buvo paskelbusi policija.
Sigitas STASAITIS
