Skubu perspėti: nėra jokio tiesioginio ryšio tarp šių dviejų dalykų. Karas keliuose tapo populiariausia žiniasklaidos ir politinių debatų tema, o štai policijos mokyklos statybos milijonų klausimas tik šmėkštelėjo TV informacijos sraute.
Kalbėsiu ciniškai: susidaro įspūdis, kad politinės miglos, moralinės suirutės ir dvigubo slapto mūsų demokratijos valdymo manevrų sąlygomis karo keliuose tema yra daugiasluoksnė ir prieštaringa. Pirmiausia, tai yra visus liečianti tema, nes (a) kariauja automobilių vairuotojai vieni su kitais, o (b) atokiau- autobusų stotelėse- stovintys vis tiek nesijaučia saugūs. Dar daugiau, (c) niekas negali apsaugoti niekuo dėtų vaikų, nes juos traiško patys policininkai. Todėl visi turi apie ką kalbėtis ir kuo nors užimti savo galvas, kol valdžia ir valdovai tvarko mūsų ateitį lemiančius reikalus.
Politinis sluoksnis, arba jo likučiai, kurių dar nesurijo biurokratinė mašina ir neparklupdė rinkimuose nerenkamos galios struktūros, taip pat turi ką veikti: juk bejėgiškumo akimirkomis labiausiai knieti diskutuoti tuos klausimus, kurie negali būti atsakyti arba išspręsti įstatyminėmis ir politinėmis priemonėmis. Karas keliuose yra tiesiogiai nevaldomas procesas, nes mirtimi žaidžiantis homo sapiens negali bijoti baudų ir bausmių. Dar daugiau adrenalino!... Tačiau galima praleisti be galo daug laiko diskusijoms tokiais klausimais, kurie savo stichiškumo laipsniu artėja prie klimato atšilimo, ir tikrai nepasiduos dekretams ir įstatymams. Jie yra susiję su sąmonės kaita, o jos politinėmis priemonėmis nepakeisi, nebent imsies totalitariniams režimams būdingų veiksmų ir žiūrėsi tris dešimtis metų į priekį. Tačiau šiandien Lietuvoje vienam polinkiui neužteks energijos, o kitam - įžvalgumo.
Karas keliuose nesusijęs su politiniu procesu tiesiogiai, tačiau paskutinieji įvykiai ir lūžtančios generalinių komisarų kėdės rodo, kad valdžios vizirių gebėjimai išnaudoti visuomeninio klimato audras politiniams tikslams pasiekti auga su kiekviena diena. Ko nepadarė J. Bernatonis, pabaigė Šukys. Prie statistinės pasitikėjimo reitingų analizės, rodančios teismų ir jėgos struktūrų susvetimėjimą su sava visuomene, prisideda ir spalvingesni kolektyvinio portreto fragmentai. Štai V.Vasiliauskas nutapo teisėjų grupinę kompoziciją, policininkų atvaizdas piešiamas kone masinio hepeningo sąlygomis, emocinę įtampą stiprinant eterio laiko netaupančiais siužetais iš žuvusių vaikų laidotuvių.
Ir štai tame kontekste šmėkšteli žinutė, kad ryžtingai imamasi naujos policijos mokyklos kūrimo. Blogai su policija, tad mokyklos reikia. Vairuotojai neišmano taisyklių, kurių nesilaiko, todėl ir jiems reikia brangesnių ir ilgesnių kursų. Laidotuvių biurams kursų nereikia, nes jiems verslo sėkmę garantuoja pirmų dviejų kursų lankytojai. Policijos mokyklai reikia nei daug nei mažai - 60 milijonų litų. Infliacijos pasekmes eksperimentuojančiai liaudžiai tikrai turi įsirėžti galvon tokie skaičiai.
Tačiau policijos mokyklos kūrimo sumanymui gali būti paklotas ir kitoks pamušalas. Jis būtų nuaustas iš nykstančios atminties apie dar nesenai gyvavusią Policijos akademiją skiaučių, aukštojo mokslo reformos biurokratinių paistalų ir visiškos tamsybės siūlų. Nykstančios institucinės atminties atkūrimo galimybės yra neribotos. Kodėl reikėjo Policijos akademiją (ir net Kauno policijos mokyklą) taip nuosekliai paversti dar vienu universitetu aukštųjų mokyklų pertekliumi sergančioje Lietuvos sostinėje. Ar toks buvo stiprėjančios biurokratijos persikvalifikavimo geismas? Ar dar kokios mistinės galios tai lėmė?
Šiandien, kada visažiniai ekspertai užsiima aritmetika ir skaičiuoja, kiek universitetų ir jų filialų reikia sovietinio išsilavinimo įkaite tapusiai Lietuvai, pravartu pamąstyti, kaip siejasi Aleksandrijos kaimo tragedija, karo keliuose tikrovė ir žiniasklaidinė virtualybė su policijos kvalifikavimo panacėja - dar viena mokykla, kuri dar negimusi jau nori būti aukštoji. O gal buvusios Policijos akademijos nepakeičiami kadrai galėtų atsigręžti ir imtis to, dėl ko praeityje atsirado ši aukštoji mokykla?
Sakiau, kad karas keliuose ir Policijos akademijos reikalai neturi jokio tarpusavio ryšio. Tai tik du atsitiktiniai galimo pažiūrų horizonto žymekliai. Vis dėlto pravartu žvilgterėti į visa tai, kas yra tarp jų, nes greičiausiai ten paslėpti mūsų gyvenimai.
