Apie Rusijos imperijos atkūrimą ir buvusios galybės susigrąžinimą svajojantys Rusijos politikai savo tikslams naudoja ne tik dujas, naftą bei grasinimus, bet ir religiją. Vis dėlto, regis, ir šioje srityje Maskvos pozicija silpsta. Akivaizdus įrodymas - Ukrainos pastangos vaduotis iš Rusijos Stačiatikių Bažnyčios įtakos.
Ypatingos religijos idėja
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijoje pradėjo stiprėti trečiosios Romos imperijos kūrimo ideologija. Pasak šios idėjos šalininkų, Rusija yra tikroji krikščionybės nešėja, ir Stačiatikių Bažnyčia yra vienintelė tikroji Kristaus mokymo skleidėja. Būtent rusiškoji stačiatikybė yra tas pamatas, kuris neva padės atkurti prarastąją galią ir pavers Rusiją didžiausia pasaulio galybe.
Nors tokie svaičiojimai gali pasirodyti keistoki, nevertėtų į juos numoti ranka. Vladimirui Putinui tapus prezidentu trečiosios Romos idėja itin sustiprėjo, o daugybė jos šalininkų eina aukštas pareigas Valstybės Dūmoje ir vyriausybinėse įstaigose. Maža to, kuo toliau, tuo aiškiau Rusija pabrėžia ypatingą savo vietą pasaulyje ir iš to kylančias jos teises. Gruzijos ar Ukrainos narystė NATO tiesiai šviesiai įvardijama kaip pažeidžianti ypatingus Rusijos interesus šiose valstybėse (kai kurių Rusijos politologų ir politikų nuomone, teritorijose, kurių nepriklausymas nuo Rusijos yra visiškas absurdas ir įžeidimas).
Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas
Stačiatikių Bažnyčios hierarchams idėja apie ypatingą Rusijos vaidmenį ir stačiatikybės plėtrą (bei administracinę kontrolę) taip pat yra labai priimtina. Išties pastaruosius dešimt metų galima pastebėti labai aiškų Rusijos Stačiatikių Bažnyčios ir Rusijos vykdomos politikos veiksmų derinimą. Ne veltui KGB karininkas, nūnai einantis Rusijos premjero pareigas, jau nesidrovi lankytis stačiatikių cerkvėse (žinoma, stebint filmavimo kameroms), aptarti reikšmingų klausimų su Stačiatikių Bažnyčios vadovais.
Idėja paprasta - Bažnyčia turi tarnauti politikai, o kuo labiau stiprės valstybė, tuo įtakingesnė taps ir Bažnyčia. Dėl šios priežasties Rusijoje katalikų teisės iš esmės varžomos, ribojamos Vatikano galimybės atsiųsti naujų kunigų, steigti parapijas ar statyti maldos namus - popiežius nėra pavaldus Rusijos prezidentui, todėl jo įtakos stiprėjimas absoliučiai nepriimtinas nei Stačiatikių Bažnyčiai, nei Rusijos vadovams.
Visa bėda, kad stačiatikybė pasaulyje nėra itin paplitusi. Realiai tik Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje stačiatikiai sudaro tikinčiųjų daugumą. Jų dvasinis pavaldumas Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai suteikia galimybę kontrolės ir įtakos sklaidos mechanizmams, todėl Baltarusijos ir Ukrainos stačiatikių bažnyčių pavaldumas Maskvos ir visos Rusijos patriarchui itin svarbus. Jau vien principas, kad Kijevo ar Minsko tikintieji klauso ir įsiklauso į „visos Rusijos patriarcho“ žodžius, leidžia kalbėti apie akivaizdžią Bažnyčios ir valdžios tarpusavio priklausomybę.
Nelemti ukrainiečių atskilėliai
Būtent dėl šios priežasties Aleksijus II akivaizdžiai niršta, kad ne visa Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia pripažįsta jo viršenybę: maždaug pusė ukrainiečių stačiatikių laikosi pozicijos, kad Ukrainos Bažnyčia yra savarankiška ir nepavaldi Maskvos patriarchui. Rusijos stačiatikiai tai laiko nukrypimu ir aktyviai kviečia „atskilėlius“ grįžti į „tikrąją visuotinę Bažnyčią“.
Baltarusijoje padėtis daug priimtinesnė Maskvai ne tik politiniu, bet ir religiniu požiūriu - Minske savarankiškos bažnyčios idėja uždrausta, visiškai paklūstama Maskvos patriarchui.
Praėjusią savaitę Kijeve buvo minimos Kijevo Rusios krikšto 1120- osios metinės. Iškilmėse dalyvavo Rusijos ir Konstantinopolio patriarchai, kurie iš paskutiniųjų stengėsi priminti savo tiesas: Aleksijus II ragino vienytis ir „grįžti į išganingąjį prieglobstį“, Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus kalbėjo apie savarankišką ir vieningą Ukrainos Bažnyčią.
Šią poziciją akivaizdžiai palaiko ir Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka, kuris kalbėjo apie tautos, valstybės ir bažnyčios vienybę. Kijevo ir visos Ukrainos patriarchas Vladimiras aiškiai pasakė, kad Ukraina yra atskira sociokultūrinė erdvė, ir Bažnyčia pagarbiai žvelgia į Ukrainos valstybės istoriją ir vertybes. Aiškiau paremti „oranžinės“ revoliucijos kurso buvo neįmanoma, o tai reiškia, kad Ukrainos Bažnyčios vadovai jau apsisprendė.
Tokia įvykių eiga visiškai nepriimtina Kremliui, tačiau atrodo, kad ji tampa itin reali - Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia sprūsta iš Maskvos kontrolės, o tai reiškia ir milijonų tikinčiųjų nutolimą nuo Kremliaus soborų. Nereikia manyti, kad Rusija lengvai susitaikys su tokiu antausiu, todėl kova dėl ukrainiečių sielovados iš tikrųjų dar tik prasideda. Žinant, kad Rusijos premjeras yra KGB karininkas, o Maskvos patriarchas buvęs (o gal ir esamas) šios tarnybos bendradarbis, galima neabejoti, kad ši kova bus tikrai nuožmi.
Tomas BITINAS, politologas
