Įrašė prezidentą Gitaną Nausėdą
Eglė Jarmolavičiūtė dirba radijuje garso režisiere. „Svarbiausias mano darbas iki karantino buvo tvarkyti ir montuoti koncertinius įrašus, – pasakoja Eglė. – Kai koncertų nebeliko, neliko ir jų įrašų – turėjau tik vieną savaitinę pusvalandžio trukmės laidą „Draugystė veža“. Sparčiai seko tai, kas buvo įrašyta anksčiau. Kas man mokės atlyginimą už vieną vienintelę laidą?“
Pirmiausia Eglė rado technines galimybes kokybiškai įrašyti laidą „Draugystė veža“ nuotoliniu būdu, o tada ji pati ir jos kolegos suprato, kad šitaip galima dirbti ir toliau. Eglei pasiūlyta montuoti naują laidą „Karantino lyrika“. Anot jos pačios, vėl darė tai, ką darydavo kiekvieną dieną prieš karantiną, tik jau ne LRT studijoje, o namuose.
E. Jarmolavičiūtė sako, kad nuotoliniai laidų įrašai – ištisas mokslas: „Negali prieiti ir pataisyti mikrofono arba jo pakeisti, jei garsas skamba blogai. Turi įvertinti, kodėl skamba vienaip ar kitaip, ir pasakyti, ką daryti, kad skambėtų geriau. Kai kuriems pašnekovams pernelyg sudėtingas pats prisijungimo prie nuotolinio įrašo procesas, reikia nuolat galvoti, kaip jį supaprastinti.“
Eglė iki šiol prisimena nuotolinį įrašą, kuriame dalyvavo Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. Darant tokį įrašą nesijaudinti neįmanoma. Prezidentas – ne tas žmogus, kuriam lyg niekur nieko galėtum paskambinti ir pasakyti, kad įrašas nepavyko, todėl jį reikia pakartoti... Jaunos režisierės nerimą didino tai, kad, pasak jos, prieš pat minėtą įrašą ji lengvai susimovė – išleido laidą su dviem pabaigomis. „Milijoną kartų viską tikrinu, atrodo, iš baimės tuoj tuoj subloguosiu. Ir vis persekioja mintis, kad sugebu susimauti lygioje vietoje. Įrašo metu sėdėjau beveik sustingusi, kad tik nieko nepajudinčiau, kad nieko nepaspausčiau“, – pasakoja Eglė.
Įrašas pavyko puikiai, prezidento balsas skambėjo laidoje „Draugystė veža“. Prieš pat antrąjį karantiną E. Jarmolavičiūtė pradėjo dirbti dar ir Lietuvos aklųjų bibliotekoje – tvarkyti garsinių knygų įrašus. Šie įrašai, kaip ir radijo laidos, yra tapę jos nuotolinio darbo dalimi. „Nuo savo nematymo niekur nepabėgsiu, bet džiaugiuosi, kad jis nėra matomas ir kaip nors aptarinėjamas mano darbe. Aš gaunu užduotis, ir niekas manęs neklausia, ar tikrai tai sugebėsiu padaryti. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, karantiną prisiminsiu su nostalgija“, – tikina Eglė.
Amžius
Persirgtos ligos
Vartojami vaistai
Jokios
Žurnalistė per nuotolį
Šešti metai kiekvieną sekmadienį klausytojus radijo stoties „Gold FM“ eteryje lanko laida „Aklas pasimatymas“. Viena iš jos rengėjų yra komunikacijos ir viešųjų ryšių specialistė Irma Jokštytė. „Aklo pasimatymo“ laidoje daugiau nei prieš trejus metus ji pradėjo dirbti reportere, o šiais metais jau pati kartu su žurnaliste Dovile Filmanavičiūte kuria laidą. Irma gerai išmano informacines technologijas, seka jų naujoves. Metų pradžioje paskelbtas karantinas merginai sukėlė nepatogumų, bet ir atskleidė naujas jos pačios galimybes.
„Reikėjo priprasti prie naujo ritmo, naujo dienos plano, tačiau tapo daug paprasčiau suderinti pokalbio laiką. Kai įrašas vykdavo radijo studijoje, turėdavome prisiderinti prie studijos užimtumo, suderinti mūsų pačių ir pašnekovo laiką. Kai visi pradėjome dirbti nuotoliniu būdu, žmogų galėjau pasiekti neišeidama iš namų“, – pasakoja I. Jokštytė.
Išmokusi dirbti su garso įrašymo programomis Irma nuotolinius interviu imdavo ir karantinui pasibaigus. Prasidėjus antrajam karantinui tai vėl tapo būtinybe. Nuo rugpjūčio kaip viešųjų ryšių ir komunikacijos specialistė Irma du kartus per mėnesį aklųjų bendruomenei rengia nuotolinius „Zoom“ susitikimus. Juose diskutuoja organizacijai ir jos nariams svarbiomis temomis, aptaria karščiausias naujienas.
„Nebeaktualu, su kokiomis priemonėmis ateinama iki pašnekovo, – sako Irma. – Svarbiausia – pokalbis su žmogumi, į tą pokalbį ir koncentruojiesi. Pašnekovui nesvarbu, matai ar nematai, pokalbis neapkraunamas antraeiliais dalykais. Jeigu tiesiogiai neiškyla klausimas, ar aš matau, laidoje apie tai nekalbame.“
Irmos siekiamybė – kad kolegos ir pašnekovai į ją žiūrėtų ne kaip į neregę žurnalistę, o kaip į žurnalistę. Kompiuteriai, išmanieji telefonai tokią galimybę suteikia, išlaisvina žmogaus kūrybingumą. Daug svarbiau tampa ne kur ir iš kur žmogus dirba, o ką jis moka.
Tinklaraštininkė
Ugnė Žilytė Lietuvos aklųjų bibliotekoje dirba specialiųjų leidinių redaktore, verčia iš vokiečių kalbos, regėjimo negalią turinčius bibliotekos lankytojus konsultuoja informacinių technologijų klausimais.
Per pirmąjį karantiną Ugnei kilo mintis pradėti kurti vaizdo siužetus apie Lietuvos aklųjų gyvenimą ir juos skelbti „Youtube“ platformoje. Naudodama tik „iPhone“ telefoną, Ugnė jau sukūrė aštuonis vaizdo siužetus apie aklųjų buitį, maisto gaminimą, naudojimąsi išmaniosiomis technologijomis, orientavimąsi aplinkoje. Juos galima pasižiūrėti ir išklausyti „Youtube“ kanale „Lithuanian blind life“, kurį tvarko pati Ugnė. Ji turi ir savo tinklaraštį, kurį pavadino „Bulvė – kyvio sesė“. Jau pavadinimu deklaruodama, kad visi „vaisiai“ ir visos „daržovės“ iš tikrųjų yra broliai ir sesės, tinklaraštyje ji drąsiai, polemiškai aptaria įvairias su negalia susijusias situacijas.
Dar vienas Ugnės pomėgis, tiesiogiai su karantinu nesusijęs, bet jo metu labai praverčiantis, –įvairūs akliesiems pritaikyti virtuvės reikmenys. Apie naujoves ji sužino iš vokiškų žurnalų, tinklaraščių. Daugelį prietaisų ar namų apyvokos daiktų parsisiuntusi ir išmėginusi pati, pasiūlo ir kitiems neregiams.
Tarp įdomesnių, akliesiems skirtų ir Ugnės turimų reikmenų – užvirusio pieno medalis ir dainuojantis makaronų detektorius. Medalis, įdėtas į verdamą pieną, užvirus pradeda daužytis į indo kraštus. To užtenka, kad neregys suprastų, jog viryklę reikia išjungti, o štai makaronų detektorius užvirus makaronams lyg koks mafiozas pradeda dainuoti itališkas dainas. „Žmonės mėgsta nevienodo kietumo makaronus, – pasakoja Ugnė. – Skirtingam makaronų kietumo lygiui – skirtinga melodija! Kai išgirstu puode dainuojant itališkai, žinau, kad mano makaronai jau išvirę.“
Masažas telefonu
„Dabartinis karantinas niekam didelių simpatijų nekelia, – sako Vilniaus neįgaliųjų dienos centre masažuotoja dirbanti Vaida Banzaitė. – Vis dėlto psichologiniu, emociniu požiūriu jis bent kol kas nėra toks gniuždantis kaip pirmasis. Jau žinome, ko galime sulaukti, ko tikėtis.“
Pasak Vaidos, prasidėjus pirmajam karantinui žmonių nuotaika buvo prastesnė. Mergina turėjo klientų sąrašą, pradėjo jiems skambinti. Iš pradžių tai buvo labiau psichologinio, terapinio pobūdžio pokalbiai. Netrukus norintiems savarankiškai atlikti pėdų, kaklo, kitų kūno dalių masažą Vaida ėmė teikti nuotolines konsultacijas. Vienai karantino savaitei keičiant kitą, tokių žmonių atsirasdavo vis daugiau. Masažas telefonu tapo vis reikalingesnis.
Pirmojo karantino patirtis niekur nedingo, ją V. Banzaitė sėkmingai panaudoja ir dabartinėje situacijoje. „Visiems būtų geriau, jeigu ateityje prie nuotolinio masažo netektų grįžti, – sako Vaida. – Vis dėlto jeigu taip atsitiktų, praktikos jau yra.“
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
