Senovės graikų teisingumo deivė Temidė iš tikrųjų yra išdurtomis akimis ir už nugaros surištomis rankomis. Nugalėta ir parsidavusi. Tokią jos statulą būtų galima statyti prie kai kurių Lietuvos teismų.
Pirmoji byla
Neseniai Vilniaus apygardos teismo teisėja Teresėlė Kazlauskienė paskelbė nuosprendį garsiausio šalies cigarečių kontrabandininko Viliaus Karaliaus byloje. Kontrabandos baronas atsipirko mažesne bausme, nei skiriama už vištos vagystę. Teismas jam skyrė vos dvejus metus ir keturis mėnesius kalėjimo. Prokuratūra prašė keturiskart didesnės bausmės – aštuonerių metų nelaisvės.
Tiriant V. Karaliaus nusikaltimus dirbo ne viena tarnyba: saugumas, policija, prokuratūra. Dabar po tokio teismo antausio jie dar ilgai gulės nokautuoti.
Viskas lyg ir logiška: Lietuvoje kuo daugiau pavogsi, tuo mažiau gausi, todėl vogti apsimoka. Tai, kad V. Karalius išsisuks vaikišku pabarimu užkulisiuose, buvo kalbama seniai. Žmogui, kurio vykdomos kontrabandos mastas buvo stulbinamas, kuris iš to susikrovė milijonus ir viešai mėgavosi prabanga, turėtų būti vieni juokai teismui paaukoti pelną, gautą nuo vieno kontrabandos prikimšto sunkvežimio. Atseikėjai, kam reikia, ir vėl varai savo darbelius.
Antroji byla
Dar keli pavyzdžiai, kad teismai eiliniams piliečiams ir „saviems“ taiko skirtingas bausmes. Ne taip seniai baigėsi teismų maratonas, po kurio Utenos rajono apylinkės teisėjui Eduardui Meidui kolegos priteisė 50 tūkst. litų. Priežastis? Teisėjas teismo rūmuose bandė sulaikyti chuliganą ir gavo nuo jo smūgį į veidą.
Ši suma priteista iš valstybės, o ne iš kaltininko. Ką tu gausi iš chuligano? Po 2 litus per mėnesį? Valstybė – kitas dalykas, ji privalės atseikėti viską ir iškart. Iš visų mūsų mokesčių. Vien už tai, kad teisėjas ėmėsi sau nebūdingų veiksmų – policijos darbo. Viena vertus, noras sutramdyti chuliganą yra pagirtinas, kita vertus – ar moralu paskui reikalauti pinigų už tai, kad valstybė neva jo neapsaugojo?
Tegu pabando eilinis žmogelis iš gatvės kur nors patvoryje gavęs smūgį kumščiu pareikalauti iš valstybės pusės šimto tūkstančių. Teisme jam tik pasukiotų pirštu ties smilkiniu ir pasijuoktų. Tokia būtų kompensacija. Nors valstybė saugumą garantuoja visiems, kad ir kokios pareigos būtų einamos.
Trečioji byla
Prieš kelerius metus medikų neprižiūrėtas psichikos ligonis 73 metų R. L. sostinėje nušovė dvylikametę mergaitę. Teisme teisybės ieškanti jos motina pateikė pusės milijono litų ieškinį. Ir gavo. Dešimteriopai mažiau – 50 tūkst. litų. Tiek pat, kiek kolegos praturtino Utenos teisėją.
Lietuviškoji Temidė nemato skirtumo tarp smūgio teisėjui į veidą ir atimtos paauglės gyvybės. Dedamas lygybės ženklas. Tokių pavyzdžių iš mūsų teismų yra keliariopai daugiau. Jie tilptų į storą knygą. Tad ko stebėtis, jei iš dešimties lietuvių teismais pasitiki vos vienas kitas? Patys Temidės tarnai, tarnaujantys visokiems karaliams, dosniai šelpiantys kolegas, daro viską, kad būtų keikiami. Uždaras klanas, valstybė valstybėje, kurioje veikia pačių susikurti įstatymai.
