„Miasma“ – žalingi garai arba blogo oro teorija. Buvo manoma, kad blogas kvapas yra ligų priežastis. Tai buvo akivaizdu palyginus skurdžius ir prabangius rajonus. Skurdžiuose rajonuose tvyravo galingas dvokas dėl išmatų duobių ir pan., o klestinčiuose priemiesčiuose nebuvo smarvės – nebuvo ir ligų. Parlamentas buvo susirūpinęs 1858 metų „Didžiąja smarve“, nes nuotekos tekėjo tiesiai į Temzę ir tas blogas oras galėjo nužudyti ir Parlamento narius, kurie posėdžiaudavo savo debatų kambaryje, su vaizdu į upę. Florence Nightingale dar vadinama „ledi su lempa“ – žymi anglų socialinė reformatorė ir slaugos įkūrėja, išgarsėjusi Krymo kare, tikėjo į „miazmos“ teoriją. Tie stebuklai, kurių ji pasiekė Krymo karo metu ligoninėse, buvo švara. Ji primygtinai reikalavo, kad būtų kruopščiai valoma tam, kad nebūtų blogų kvapų.
Ligos žudikės. Nuo 1832 iki 1853 metų nuolat kartodavosi baisūs choleros protrūkiai. Daktarui John`ui Snow prireikė keleto metų įrodyti, jog cholera yra vandeniu plintanti liga ir nieko bendra su blogais kvapais neturi. Raupai buvo endeminė liga, nuo kurios nuo 1853 metų buvo privalomai skiepijama, tačiau dėl protestų 1909 metais vakcinavimo įstatymas buvo atšauktas. Tuberkuliozė, rodės, skaičiuoja šeimas. Lūšnynuose prostitutės pasigaudavo lytiniu keliu plintančias ligas, dažniausiai – sifilį ir juo užkrėsdavo klientus, kurie juo užkrėsdavo ir savo žmonas. Ir čia nebuvo jokios išeities, nors gyvsidabris kartais ir palengvindavo kančias. Nuo 1864 metų buvo taikomas priverstinis gydymas tiems, kas nešioja lytiniu keliu plintančias ligas. Visiems buvo žinoma kur dirba prostitutės, – prie uostų ir kariuomenės įgulų, bet po dešimties metų dėl visuomenės prieštaravimo šis įstatymas buvo atšauktas. Labai nedaug aukštuomenės damų maitindavo kūdikius savo pienu, todėl vaikai neturėjo stiprios imuninės sistemos, gaunamos kartu su motinos pienu. Viktorijos laikų vaikų lopšeliai (darželiai) kentėjo nuo vaikiškų ligų: tymų, difterijos, skarlatinos, raudonukės, šios ligos yra ir dabar, tačiau tuomet, tai būdavo košmaras.
Victorios laikų darbdaviai nebuvo įsipareigoję saugoti dirbančiųjų sveikatą. Ar tai būtų gėlių atvaizdais dekoruoti sienų tapetai ištaiginguose priimamuosiuose, ar žvilgantys žali lapai ant madingų skrybėlių, visa tai galėjo mirtinai apnuodyti juos gaminusius darbuotojus. Jie dirbo su žaliais, arseno turinčiais dažais. (Prancūzai seniai įtarė, kad britai nunuodijo Napoleoną šventos Elenos saloje, išdabinę jo miegamąjį žaliai raštuotais sienų tapetais). Victorios laikais arsenas buvo naudojamas plačiai namų ūkyje: ir vonios kambaryje, kad pašalinti nereikalingus plaukus, ir sode žudyti žiurkėms, ir virtuvėje musėms. Nelaiminga žmona galėjo lengvai arsenu nunuodyti savo vyrą.
Kontracepcija ir gimdymas. Victorios laikų moterys nuo santuokos iki menopauzės buvo beveik nuolat nėščios. Nors kontracepcija buvo prieinama, – prezervatyvų galima buvo įsigyti „po prekystaliu“, tačiau Coitus interruptus (lytinio akto nutraukimas) buvo pagrindinis šeimos ribojimo metodas. Gimdymas – rizikingas ir skausmingas. Buvo giliai tikima, kad gimdymo sąrėmių skausmai moteriai yra duoti Dievo, mat, Ieva – nusidėjusi Edeno sode, todėl moterys turinčios kentėti šiuos skausmus. Ir vėl daktarui Snow, tam pačiam, kuris surado choleros priežastį, prireikė laiko, kad gimdymo skausmams palengvinti būtų pradėtas naudoti chloroformas. Ši anestezija tapo garbinga tik tada, kai karalienė Viktorija ir Kenterberio arkivyskupo dukra ja pasinaudojo.
Psichikos ligos. Psichikos ar nervų ligų gydymo metodai mažai kuo buvo pasikeitę nuo viduramžių. Kenčiantys nuo šių ligų, ypač žemo socialinio sluoksnio žmonės būdavo užrakinti apskričių prieglaudose. Privatūs beprotnamiai dažniausiai buvo pelningos institucijos. O šiaip, moterys galėjo būti laikomos užrakintos tam, kad nepabėgtų nuo savo vyrų, jei šiems tiesiog nepatikdavo jų elgesys. Tokių dramatiškų istorijų ypač gausu grožinėje literatūroje pvz.: „Moteris baltais drabužiais“ aut.Vilkis Kolinzas (Wilkie Collins „The Woman in White“).
Ligoninės. Victorios laikų medicina, žiūrint iš to laikotarpioo pozicijos, buvo visai nebloga. Londone šv. Thomo ligoninė, įkurta dar viduramžiais, turėjo persikelti į kitą vietą, kad duotų kelią tiesiamai geležinkelio linijai. Naujoji ligoninės vieta buvo prie Temzės, kur oras jau buvo švarus ir grynas, inžinieriaus sero Joseph William Bazalgette, didingos ir naujos drenažo sistemos dėka. Vis dėlto Florence Nightingale primygtinai reikalavo balkonų bei erdvių palatų, kad išvengti ligoninėse susidarančių „miazmų“ – taip vadinamo blogo oro. Florence reikalavimai įtakojo ligoninių dizainą bei architektūrą ištisus dešimtmečius, tiek Britanijoje, tiek visoje Imperijoje. Daugelis ligoninių buvo įkurtos moksliniams tyrimams bei kaip slaugos ligoninės, sergantiems tam tikromis (specifinėmis) ligomis, pvz.: tuberkulioze. Ir nors jų pavadinimai buvo didingi pvz.: The Royal National Hospital for Chest Diseases (Karališkoji nacionalinė krūtinės ligų ligoninė), tačiau tokios ligoninės būdavo finansuojamos privačiai ir joms dažnai trūkdavo lėšų.
Šarlatanai ir patentuoti vaistai. Vidurinės klasės galėjo sau leisti tinkamą medicininę priežiūrą ir vaistus. Neturtingieji, gi, buvo priversti pasitikėti šarlatanų ir šundaktarių vaistais ir gydymo būdais. Gatvių prekeiviai, buvo pasiruošę sprukti, jei iškiltų būtinybė, nes parduodavo vaistus principu „jei nepadės – grąžinsiu pinigus“. Garsūs šarlatanai prasigyvendavo iš savo prekių. Vienas jų – John St. John Long. Netgi atsiradus netyčinio nužudymo mokesčiui, centrinis baudžiamasis teismas (Old Bailey) negalėjo jo ilgam pasodinti. Jis lengvai išsipirkdavo, nes galėjo sau leisti susimokėti baudą, jo pajamos siekė net £13000. Mirė nuo džiovos, sulaukęs 36 metų. Vokiečių šarlatanas Dr. Bossey pramogavo surinkdamas gausias minias Kovent Gardeno turguje.
Populiariojoje spaudoje mirgėte mirgėjo abejotinų gydymo priemonių reklamos. Kaye’s Worsdell’s piliulės buvo geriausias vaistas, kurį galima vartoti visomis aplinkybėmis, nes jis nereikalauja jokios dietos jo vartojimo metu, o savalaikis vartojimas pagelbsti ir gydo visas ligas. James Morison’o universaliąsias piliules sudarė alavijas (alijošius) ir vynakmenis (rūgšti kalio druska), Morisonas mirė susikrovęs pusę milijono svarų. Dr. James milteliai nuo karščiavimo turėjo toksinių medžiagų. Anderson Scots tabletės virškinimo sutrikimams gydyti sukeldavo hemorojų ir lėtinį vidurių užkietėjimą. Steel`so kvapiosios pastilės, žadėjusios pagelbėti pasigavus blogybę nuo paleistuvavimo (kaip apsauga nuo sifilio), iššaukdavo skausmingą ir pavojingą uždegimą. Dr. Collis Browne „Chlorodinas“ buvo parduodamas skrandžio sutrikimams gydyti, bet jame beveik nieko naudingo nebuvo, tik didelė dozė morfijaus ir kaolino (baltmolio). Morrison`o piliulės atnešė daug mirčių ir turtus gamintojui. Gydymo priemonės kūdikiams nuo vidurių pūtimo, Godfrey „Cordial“ sudėtyje buvo opiumo, kuris tikrai nutildydavo irzlius mažylius, bet perdozavimas galėjo būti lemtingas, ypač kai vaistas buvo vartojamas su džinu.
Savarankiškas gydymasis. Chloroformas buvo naudojamas dantų skausmui malšinti. Arba skausmui malšinti dar buvo galima naudoti morfijų ar „Laudanum“ – opijaus tinktūrą. Visa tai buvo pardavinėjama vaistinėse ir galima buvo lengvai įsigyti be jokių receptų ar pan.
Pažanga medicinoje. Žymioji Florence Nightingale ruošdama slaugytojas pakėlė jų lygį iki aukštos kvalifikacijos specialisčių. Kitų sričių medicinos darbuotojams taip pat atsirado įstaigos, kurios tikrino ir kontroliavo jų kvalifikacijas. Įvyko didelė pažanga medicinos srityje. Smarkiai sumažėjo mirtingumas nuo pooperacinio šoko ir „ligoninės gangrenos“, operacijos buvo atliekamos užmigdžius pacientą (anestezavus), o operacinės būdavo dezinfekuojamos karboliu, chirurgas taip pat nusiplaudavo rankas karbolyje.
