Kai kurie kapitalizmo sistemos tyrinėtojai jau prieš porą dešimtmečių pranašavo sisteminį krizinį pokytį, Jungtinėms Valstijoms netenkant galios vienoms palaikyti pasaulio tvarką. Tie pranašavimai atrodė nelabai pagrįsti – visi buvo apimti euforijos dėl galutinės kapitalizmo pergalės griuvus Berlyno sienai, o Kinijai vis labiau įsukant ekonominį ir kultūrinį vartojimo visuomenės kūrimo modelį.
Šiuo metu pasaulinės kapitalizmo krizės apraiškos – kaip ant delno, tik stokojama išminčių, kurie pasakytų, ką reikėtų daryti. Juolab kad veriasi baugi nežinomybė – sistema, nepaisant visų pastangų ją išlaikyti, gali keistis neįsivaizduojamai, nes prie pasaulinės finansinės ekonominės krizės prisideda ekologinė krizė, demografinis sprogimas ir spartus skurdo plitimas.
Pokyčiai neišvengiami, tačiau tokių sisteminių virsmų pasaulyje yra buvę. Krizės akivaizdoje dera prisiminti, jog esminiai pokyčiai yra ne vien visuomenes ištinkantys vargai bei negandos – jie atveria naujas galimybes pertvarkyti gyvenamą pasaulį, prisimenant kai kuriuos žmoniją nuo jos užgimimo lydinčius pamokymus, o ypač vieną – „nevok“. Nevok nei iš savo artimo, nei iš tau gyventi duotos gamtos, kurios dalis esi pats, tad vogdamas iš jos vagi iš savęs ir savo ateities. Dera prisiminti ir kitą gerokai primirštą, o vadinamosios „laisvosios rinkos“ žynių nepaliaujamai trinamą iš žmonių atminties tiesą, kad kapitalizmo sistema yra istorinis darinys, tad jam būdingi esminiai daugelio civilizacijų išgyventi dalykai – susiklostymas, brendimas, stagnacija ir žlugimas. Žlugimas arba sistemos persitvarkymas, keičiant įprastinį ūkinės veiklos modelį, pasaulėžiūrą bei pasaulėjautą.
Įsisukanti pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė verčia manyti, jog esame liudininkai ir dalyviai tokio sisteminio virsmo, kurio pasekmių negalime numatyti. Tad politikams tenka veikti vis didėjančio neaiškumo, nestabilumo ir naujų grėsmių aplinkoje. Galima sakyti, jog kapitalistinė globalizacija paskatino sisteminius virsmus – neseniai buvome liudininkai ir dalyviai civilizacijos bruožų įgaunančios Sovietų Sąjungos imperijos subyrėjimo, kuris gerokai pertvarkė pasaulinę politinių galių konfigūraciją. Krizę būsiant sistemine liudija ir JAV specialiųjų tarnybų parengtos analitinės pasaulio raidos prognozės, kurios teigia, jog pasaulyje kyla nauji galios centrai, kurie kartu su Jungtinėmis Valstijomis kurs naują pasaulio tvarką, vadintiną daugiapole, kurioje daugės nestabilumo ir konfliktinių židinių. Darytina išvada, jog didėja nestandartinių politinių ekonominių sprendimų vertė, o sykiu ir neįmanomų numatyti tų sprendimų pasekmių kaina bei apimtis, kurią lemia vis labiau įvairius pasaulio regionus susaistantys globalizacijos veiksniai.
Beje, globalizaciją derėtų įsivaizduoti kaip prieštaringą vyksmą, kuris ne tik vienodina, išlygina bei suartina, bet ir naujais būdais nutolina, atskiria, išskiria. Vienų turtėjimas yra sykiu kitų nuskurdimas. Tai vyksta ir pasaulio, ir pavienių šalių atžvilgiu. Spartus Afrikos nuskurdimas, daugeliui jos šalių įgyvendinant tarptautinių finansinių institucijų neoliberalias rekomendacijas, o tas rekomendacijas įgyvendinančius politinius elitus palaikant modernia ginkluote ir šitaip padedant jiems plėšti savo valstybes, yra akis badantis pavyzdys. Tarp ekonomistų paplitęs taiklus infliacijos nusakymas - papildomas mokestis neturtingiesiems bei varguoliams. Rinkos, informacinės bei komunikacinės technologijos suartina visų pasaulio regionų žmones, o skurdas nutolina net šalia gyvenančius, perkeldamas juos į skirtingas socialines galaktikas.
Buvęs Jungtinių Valstijų Federalinio rezervų banko vadovas (1987—2006), kuris ir dabar išlieka nepaprastai įtakingas sprendžiant pasaulio ekonomikos reikalus, Alanas Greenspanas spalio pabaigoje Kongresui prisipažino, jog tokios apimties globalinė krizė jam buvusi netikėta, tad ir filosofija, kuria grindęs savo veiklą pasirodė esanti klaidinga, o tikėjimas dereguliacija – supurtytas. Beveik du dešimtmečius pasaulis įtemptai laukdavo įprastinio Greenspano pasisakymo – pasaulio rinkos „sustingdavo“, pasaulio lyderiai ištempdavo ausis, o žiniasklaida kone savaitę vis didindavo įtampą. Pasirodo, toks žmogus klaidingo įtikėjimo pagrindu susikūrė pasaulinio ūkio valdymo vaizdą. Beje, Greenspanas Jungtinių Valstijų finansams, o per juos ir pasaulio ekonomikai vadovauti pradėjo beveik tuo pat metu kaip ir Sovietų Sąjungoje pertvarką paskelbęs Michailas Gorbačiovas. Kuo tikėjo Greenspanas? Kad puoselėjamas asmeninis skolinimo institucijų interesas apsaugo ir gausina akcininkų turtą. Peršasi paprasta išvada – Jungtinių Valstijų, o su jomis ir pasaulio ūkis didžia dalimi priklausė ne nuo garsėjančio nobelistais amerikiečių ekonomikos mokslo ar politikų išminties, o nuo nedidelio būrelio keliomis tokiomis tiesomis įtikėjusių ir aukštus postus pasaulinėse finansų institucijose užimančių „guru“. Pasirodo, jog nauji bankininkų imti plačiai naudoti finansiniai instrumentai, vadinamieji derivatyvai, kurie buvo sukurti skolinimo rizikai mažinti, virto naujų rizikų veiksniais. 1994 metais tuometinis Rezervų valdytojas kaip tik ir veiksmingai pasipriešino ketinimams sukurti bei įtvirtinti derivatyvų reguliavimo sistemą, tad pasauliui dabar tenka ragauti tokios veiklos vaisių. Nors Greenspenas nebuvo linkęs vienas prisiimti visą kaltę už dabartinę krizę, tačiau jo veikla ir įtaka nusipelno būti įamžinta krizės vardu.
Reikia tikėtis, kad pasaulio lyderiai įsiklausys į Greenspano prisipažinimą ir imsis keisti laisvosios rinkos ideologinę nuostatą. Tačiau mūsų politikai, buriantys naują vyriausybę ir bandysiantys sumažinti krizinių reiškinių poveikį, nepaliaujamai kartoja klaidingos, pasak Greenspano, filosofijos formules. Paprastai kalbant, viena esminių dabartinės krizės priežasčių ta, kad finansinėje sistemoje asmeninis interesas pasipelnyti virto neribotu tų institucijų išvogimu ir visuomenių apvaginėjimu. Finansinio kapitalizmo sąlygomis kuriami tokie finansiniai produktai, kurie ne tik padeda ekonominei veiklai, bet ir suteikia galimybių pūsti pasaulinius finansinius burbulus, iš kurių pelno „išrinktieji“, taip pat nusiurbinėti valstybių iždo lėšas. Bankų ir iždų išvaginėjimas taip įsibėgėjo, kad kapitalizmo lokomotyvas nušoko nuo bėgių. Tačiau nėra jokių receptų, kaip keisti finansinių kraujagyslių sistemą – juk dabar į privačius bankus pumpuojami mokesčių mokėtojų milijardai rodo ankstesnės pasipelnymo logikos veikimą.
Postkomunistinėje Lietuvoje ekonomika ir politinė korupcinė sistema buvo kuriama visuomenės ir valstybės pinigų išvaginėjimo pagrindu – garsiosios komercinių bankų žlugimo istorijos yra ne kas kita, kaip visuomeninių lėšų nusavinimas (išvogimas). Prižiūrint Centriniam bankui tos lėšos buvo perpumpuotos į vėliau oligarchais įvardytų verslininkų kišenes-korporacijas. Pinigų teko ir politiniam elitui. Kadaise Bronislovas Lubys televizijos laidoje pasakodamas apie savo šlovingą kelią į verslininkystės viršūnes aiškino Vakarų banke, kuriame buvo bene įtakingiausias veikėjas, gaudavęs paskolas už garbės žodį. Bankas sėkmingai bankrutavo, nutilo kalbos apie išvogtus šimtus milijonų. Kai kurie politologai aiškina, esą daugelis mūsų bėdų nulemtos sovietmečio palikimo, okupacijos metais išsiugdyto požiūrio į valstybę ir valstybinę nuosavybę, tad mums teksią dar daug padirbėti, kad tas mentalitetas pasikeistų. Toks aiškinimas neturi realaus pagrindo. Postsovietinio kapitalizmo tikrovė neskatino ir neskatina naikinti išplitusių sovietinio vagiliavimo iš valstybės įgūdžių – politinio ekonominio elito sluoksniui atsirado galimybės vienu ypu apvogti valstybę vadinamojo „prichvatizavimo“, kitaip tariant, neoliberalaus kapitalizmo diegimo metais, o vėliau sėkmingai ir nebaudžiamai apvaginėti visus sovietmečio vagiliautojus. Tiesa, įteisinus grąžinamos žemės „kilnojimą“, galinčių nebaudžiamai vogti nepaprastai padaugėjo. Šiuo atžvilgiu postsovietinė tikrovė ir yra tikrasis kapitalistinės postmodernybės būvis – čia kapitalizmo ydos pasirodo savo tiesmukai apnuogintu, groteskišku pavidalu, nespėjusiu įgauti padoraus kultūrinio įvalkalo.
Mūsų naujajai vyriausybei derėtų turėti omenyje ne tik minėtą Greenspano išpažintį bei atgailą, bet ir kai kurių pokario gerovės valstybių kūrimo pamokas. Svarbiausia, kad reformomis būtų dedamas pamatas tolimesnei ateičiai. Pavyzdžiui, Pietų Korėjos įspūdingas ekonominis ir kultūrinis pakilimas praeito amžiaus 6-o dešimtmečio pradžioje pradėtas nuo švietimo sistemos – keliskart padidinti mokytojų atlyginimai ir pagerintos jų darbo sąlygos. Tad mokytojų socialinės grupės statusas labai pakilo. Korėjiečiai nebuvo pirmeiviai – jie mokėsi iš japonų, kurie po karo mokytojų socialinę grupę laikė išskirtine ir nepaliaujamai gerino jos gyvenimo sąlygas. Taip buvo kuriamos prielaidos inovacinės ekonomikos plėtrai. Deja, mūsų reformos prasideda nuo derybų su mokytojais dėl pažadėto atlyginimų kėlimo sumažinimo. Matyt, bus įgyvendinta ir kita lietuviška reformatoriška idėja – nurėžti lėšų nuo mokslo srities. Jei tai padės mums įveikti krizę, tai tikriausiai vieninteliams pasaulyje.
