Savaitgalį 62-ajame Kanų festivalyje galingai iššovė itališkai „Gomorai“ giminingas realistinis gangsterinis trileris „Pranašas“, demaskuojantis įsišaknijusią korupciją ir prastas gyvenimo sąlygas Prancūzijos kalėjimuose.
Žanrinio kino meistro Žako Odiaro penktasis kriminalinis filmas po tris minutes užtrukusių ovacijų jau tituluojamas pagrindiniu favoritu nusiraškyti Auksinę palmės šakelę. Jei taip nutiktų, prestižinis prizas antrus metus liktų augti namų sode.
Hipių invazija
Tuo tarpu provokuojančią komediją „Vudstoko pradžia“ apie legendinio muzikos festivalio susikūrimo užkulisius režisavęs Engas Ly laimėti nesitiki.
Taivanyje gimęs E.Ly buvo 14-os, kai 1969 m. rugpjūčio 15-18 d. netoli Niujorko praūžė roko, taikos ir rokenrolo uraganas, suviliojęs į Vudstoko festivalį daugiau nei pusę milijono muzikos gerbėjų.
„1969-ieji man asocijuojasi su paskutiniais laisvės ir nekaltybės metais, kai žmonės galėjo elgtis kaip panorėję ir nekreipti dėmesio į aplinkinius. Prabėgo daugiau nei 30 metų, kol pajutau vidinę ramybę ir nenumaldomą norą sugrįžti į tą simbolišką ir nepamirštamą laiką“, - pasakojo 54 m. režisierius.
Atsitiktinė pažintis
Mintis apie muzikinę komediją „Vudstoko pradžia“ E.Ly gimė po atsitiktinio susitikimo su rašytoju Eliotu Taiberiu vienoje San Francisko televizijos laidoje. Būtent jis, išgirdęs apie draudimą rengti muzikos festivalį kaimyniniame miestelyje, 1969-ųjų liepos 15 d. paskambino prodiuseriui Martinui Langui ir išdrįso pasiūlyti susitikimą savo tėvų motelyje, norėdamas išgelbėti merdintį šeimos verslą.
Po to jis supažindino organizatorius su kaimynu, valdančiu nemažai žemės, kurioje ir iškilo legendomis apipinta scena. E.Taiberis aprašė unikalius prisiminimus apie Vudstoką biografinėje knygoje, kurią padovanojo E.Ly.
Perskaitęs medžiagą režisierius pradėjo intensyviai domėtis Vudstoko festivaliu, peržiūrėjo dokumentiką ir archyvines nuotraukas, surinko teises naudoti muzikos kūrinius ir kiekvienam pagrindiniam aktoriui išdalijo po 30 DVD diskų su filmais.
„Po to jie atvyko pas mane ir tris savaites repetavome. Niekam neleidau praustis, kirptis plaukų ir treniruotis. Netgi hipius vaidinantiems statistams įkūrėme specialią stovyklą ir mokėme istorijos, terminologijos, laisvo elgesio taisyklių“, - prisimena autentiškumo siekęs režisierius.
Brutalus realizmas
Priešingos nuotaikos užvaldė per 2,5 val. ištirpdžiusio ekstremalaus trilerio „Pranašas“ seansą. Įtampa prikaustė sausakimšai užpildytos salės žvilgsnius prie ekrano nuo pirmos iki paskutinės minutės. Prancūzų režisierius Ž. Odiaras surezgė kietą ir bekompromisį kriminalinį šedevrą, nusipelnantį palyginimų su Franciso Fordo Kopolos „Krikštatėviu“.
Realistiško filmo kameros beveik kiekviename kadre persekioja skaityti ir rašyti nemokantį 19-metį prancūzų kilmės afrikietį. Šešeriems metams nuteistas vaikinukas prieš savo norą susideda su Korsikos banditų gauja. Jam tenka įrodyti savo vertę nužudant teisme liudyti apsisprendusį arabą, o po to atlikinėti purvinus gyvenimą kalėjime kontroliuojančių italų darbelius.
Didžiajame kine debiutuojančio jauno aktoriaus Taharo Rahimo (jis yra realus kandidatas festivalio prizui už geriausią vaidybą) kuklusis vienišius Malikas sparčiai mokosi mafijos dėsnių ir įgijęs pasitikėjimo pradeda pavojingai veikti įtakingajam bosui už nugaros bei planuoti išdavikišką planą su laisvėje esančiu bičiuliu.
Ž.Odiaras atmetė žurnalistų spėliones, kad „Pranašas“ - tai rimta ataka prieš Prancūzijos kalėjimų sistemą, kuri per pastarąsias savaites kritikuojama už nepakeliamas kalinių gyvenimo sąlygas. „Visai neplanavau kurti socialinės dokumentikos, o įkvėpimo pasikroviau studijuodamas amerikietiškus vesternus, nes norėjau sukurti žanrinį kiną su niekam nepažįstamais aktoriais. Mano filme kalėjimas yra tarsi mūsų visuomenės metafora“, - prisipažino kritikus sužavėjęs prancūzas.
Krizės atgarsiai Kanuose
Galbūt pirmą kartą į Kanus atvykęs žmogus nepastebėtų, kaip ištirpo eilės prie salių, pradingo dauguma gigantiškų reklaminių stendų, supaprastėjo Holivudo studijų superfilmų komunikacija, kvietimų neišdalijo įprasti prabangūs vakarėliai, sulėtėjo verslo sutarčių pasirašymo tempai.
Baltijos šalių stende vien dėl finansinių problemų nebeliko Latvijos. O lietuviškoje erdvėje labiausiai reklamuojasi du „Sidabrinės gervės“ nominantai - Igno Miškinio urbanistinis kelio filmas „Artimos šviesos“ ir Gyčio Lukšo nespalvota drama „Duburys“. Vos perskaitęs mūsiškio filmo anglišką pavadinimą – „Vortex“, iškart pradedi įsivaizduoti rinkai pristatytus naujus dulkių siurblius ar skalbimo mašinas...
Populiariausi viešbučiai dar savaitgalį turėjo laisvų kambarių, o legendinis „Carlton“ pardavė vos pusę reklaminio ploto. Vienas svarbiausių festivalio rėmėjų „Chopard“ (tai jie gamina 20 tūkst. eurų vertės Auksinę palmės šakelę) pasirinko kuklesnius vakarėlius savo ištikimiausiems klientams.
Edvinas Pukšta,
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
