Ilgametį Ignalinos merą Bronį Ropę, žmogų, už kurį kalba jo darbai, kurie seniai peržengė vieno rajono ribas, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kelia kandidatų į LR Prezidentus. B. Ropė parengė ir įgyvendino Lietuvos masinės namų renovacijos modelį, kuriuo dabar nori naudotis Vyriausybė ir visi Lietuvos miestai. Energetinė nepriklausomybė taip pat nėra vien skambus šūkis B. Ropei – jo vadovaujamoje Ignalinoje mažiausios šilumos kainos Lietuvoje ir tam nenaudojama jokio įvežtinio kuro. Nukentėjusi nuo skuboto atominės elektrinės uždarymo, šiandien Ignalina kuria ateitį be atominės elektrinės. Kaip savivaldos lyderis Bronis Ropė valstybės mastu priešinasi Vilniaus valdininkų sprendimams uždarinėti kaimo mokyklas, žlugdyti kultūrą ir švietimą. Lietuvoje vis daugiau žmonių sužino apie „Ignalinos fenomeną“ ir jį sukūrusį šeimininką, tačiau kaip asmenybė B. Ropė dar nėra labai žinomas. Nežinome ir esminių jo nuostatų vidaus ir užsienio politikos klausimais. Šis išsamus interviu – tai bandymas užpildyti šią spragą.
Kodėl kandidatuojate į valstybės vadovo postą? Esate politikos praktikas ar Prezidento postas tinkamas konkrečių problemų sprendimui? Ar turite savo užsienio politikos viziją?
Mūsų valstybės valdymo sistema yra unikali. Esame parlamentinė respublika su aiškiais prezidentinės respublikos bruožais. Valstybės vadovas iš esmės gali pasirinkti, ar veikti aktyviai užsienio politikoje, ar stengtis daugiau dėmesio skirti vidaus reikalams. Pavyzdžių istorijoje turime įvairių. Šiandien jaučiamas tam tikras dirbtinis ir perdėm asmeninis susipriešinimas tarp aukščiausių valdžios atstovų, tačiau tai niekaip neatsispindi politikos turinyje. Iš esmės visų pasiūlymai yra labai panašūs. Gaištamas laikas beprasmiam susipriešinimui, demonstratyviems gestams, tačiau nuo to kenčia rezultatai. Todėl manau, kad aš ir mano komanda galime pasiūlyti labai konkrečią programą, kuri skirsis nuo kitų kandidatų tiek vidaus, tiek ir užsienio politikoje. Prezidento pozicija yra labai svarbi Lietuvoje, ji formuoja ilgalaikius valstybės raidos prioritetus, o mes norime pasiūlyti Lietuvai naują požiūrį į problemų sprendimą, pirmiausiai vidaus politikoje, socialinio teisingumo vykdyme, o taip pat ir užsienio politikoje.
Valstybė sąmoningai atsisakė aktyvios rolės ekonomikoje ir viską patikėjo laisvai rinkai, todėl žmonės bėga į didmiesčius ir, deja, į užsienį. Išoriškai atrodome neblogai – spindintis senamiestis Vilniuje, dangoraižiai, prekybos centrai, dėl ES pinigų sutvarkyti šaligatviai. Tačiau tiesa yra tokia, kad žmonės masiškai bėga iš Lietuvos. Ir tai daug blogiau nei masiniai protestai Graikijoje ar streikai Ispanijoje. Mūsų žmonės protestuoja kojomis, o jų plakatas – vienos krypties lėktuvo bilietas. Lietuviai bėga, nes nemato perspektyvos ir nejaučia prasmės dirbti, kurti čia, Lietuvoje, ypač provincijoje.
Pirmoji problema, kurią imsiuosi spręsti būdamas Prezidentu – centralizacija. Kaip mes Lietuvoje remiame verslą? Taikome rinkos logiką ir remiame stipriausius, o jie eina į miestus, kur gali gauti didžiausio pelno. Jei taisykles šiek tiek pakeistume, ateitų ir į regionus – Panevėžį, Uteną, Marijampolę, Telšius, Šiaulius, Skuodą, galbūt Ignaliną. Verslas turi žygiuoti į regionus, kaimą ir nesibrukti didmiesčiuose, kur trūksta butų, darželių, mokyklų, kur gatvės užkimštos automobilių srautų ir į darbą bei atgal namo tenka važiuoti po valandą ar pusantros. Didmiesčių gyventojai laukia savaitgalio kaip išganymo, kad galėtų atsipūsti po bėgimo. Jaunimas apsigyvena soduose, kur neapšviestos ir nevalomos gatvės, nėra komunikacijų.
O mes regionuose turime pustuščių ar tuščių mokyklų, vaikų darželių, laisvų butų, nesausakimšų gatvių ir kitos būtinos infrastruktūros. Tad kodėl jau 23 metus visoje valstybėje vienodomis sąlygomis remiamas verslas? O vokiečiai, danai, austrai, norvegai jau seniai suprato, kad valstybės ateitis – decentralizacija, ir jie ją įgyvendina.
Ar savivaldybės pačios negali skatinti verslo ir darbo vietų kūrimo?
Gali, bet pirmiausia jos turi laimėti mūšį su centrinės valdžios biurokratais dėl mokesčių perskirstymo. Aš dažnai juokauju – vieną nedidelę instituciją, pavyzdžiui, Lietuvos banką, perkelkime į Ignaliną ir pagal rodiklius Ignalina bus brangiausias, turtingiausias ir, galbūt, jauniausias Lietuvos miestas.
Savivaldybės turėjo verslo skatinimo programų, bet, per krizę atėmus pinigus iš savivaldybių, šios nebeturi kuo paremti verslo. Visoms šalies savivaldybėms skiriama jau tik 10 proc. nacionalinio biudžeto. Taigi savivalda nyksta, tiksliau, ji – naikinama valstybės rankomis. Iki krizės galiojo tvarka, kad savivaldybėje sumokėtas gyventojų pajamų mokestis pasidalijamas valstybės ir savivaldybių biudžetų. Tačiau diržų veržimo politiką paskelbusi A. Kubiliaus vyriausybė įvedė ydingą praktiką visą įplaukų prieaugį nukreipti į valstybės biudžetą. Tą pačią politiką tęsia ir dabartinė A. Butkevičiaus vyriausybė. Savivalda neturi jokios motyvacijos kurti darbo vietas.
Kokių esate įgyvendinę Ignalinos kraštui svarbių projektų, galbūt galinčių būti pavyzdžiu visai Lietuvai?
Apie Ignalinos miesto ir rajono šilumos ūkį bei renovacijos sėkmę žino visa Lietuva. Mūsų rajone šilumos kilovatvalandė kainuoja 19 centų – tai mažiausia šilumos kaina Lietuvoje. Dėl prasidėjusios masinės renovacijos dar labiau taupysime šeimų biudžetus. Labai gerai žinau, ką turi daryti centrinė valdžia, kad ir kitoms savivaldybėms tai pasisektų.
Prezidento pozicijoje man bus kur kas lengviau paskatinti Seimą ir Vyriausybę imtis būtinų reformų. Pagrindinis sėkmingos Ignalinos šilumos ūkio reformos bruožas – atsinaujinanti energetika ir aktyvi savivalda, o ne privati rinka kaip mano daugelis politikų.
Prieš 15 metų pirmieji šalyje šilumos ūkį pertvarkėme atsinaujinančios energijos pagrindu – šildomės medžio drožlėmis, pjuvenomis. Kelerius metus kai kas iš mūsų juokėsi kaip iš keistuolių – esą dujos pigios, o mes „žaidžiame“ su drožlėmis. Bet kūrendami drožlėmis mūsų žmonėms sukuriame darbo vietų, padidiname mokesčių surinkimą, biudžeto pajamas ir t. t. O šildydamasis dujomis darbo vietą sukuri ir pajamas didini Gazpromui, nes iš jo perki dujas. Mažuose miesteliuose, turinčiuose iki 20-30 tūkst. gyventojų, turėtume drausti įvežtinę energetiką – tiek šilumą, tiek elektrą. Kalbant apie didmiesčius – būtina galvoti apie rimtą monopolijų kontrolę, šilumos gamybos ir perdavimo tinklų išlaikymą savivaldos rankose.
Kaip žinote, pirmieji Lietuvoje pradėjome masinę renovaciją, šiais metais planuojame renovuoti 80 proc. daugiabučių, baigsime renovuoti visus visuomeninės paskirties pastatus – neliks nerenovuotos nė vienos mokyklos ar kultūros įstaigos pastato. Jei Vilniuje funkcionuotų mūsų sistema, jau būtų renovuota 5000 daugiabučių. Renovuotuose namuose Ignalinoje gyvenantieji už šildymą moka nuo 100 iki 150 Lt per mėnesį. O kaimynai Visagine už būsto šildymą per mėnesį suploja apie 1000 Lt. Renovaciją išjudinome Ignalinoje dėl tų pačių priežasčių kaip ir anksčiau šilumos ūkio pertvarkas – aklai netikėjome laisva rinka ir neraginome žmonių individualiai imti paskolų iš bankų, kaip tai darė ankstesnės vyriausybės. Sukūrėme saugų gyventojams modelį ir vykdome renovaciją kartu su gyventojais. Savivalda visų gyventojų vardu derasi su bankais ir ima paskolas, o gyventojai pasitiki ir moka. Būtent taip turi funkcionuoti valstybė. Turime diegti savivaldos įgūdžius, t.y. turime veikti kolektyviai, o ne beprasmiškai reklamuoti „individualią“ iniciatyvą. Taip tik atbaidome žmones ir skatiname juos išvažiuoti.
Kalbant apie kitus projektus, pavyzdžiui, Dūkšte pastatėme saulės kolektorių ir karštą vandenį visą vasarą gyventojams gamina saulė. Taip pat vaikų globos namuose Daugėliškyje. Turime planų statyti vėjo jėgainę. Ta kryptimi dirbame. Patiems gaminti elektrą visiškai realu.
Lietuvos žmonės beveik nežino jūsų nuostatų Lietuvos užsienio politikos klausimais, o juk Prezidentas visų pirma yra valstybės užsienio politikos vadovas. Kokios politikos laikysitės Rytų kaimynų atžvilgiu?
Lietuvos geopolitinis pasirinkimas – savarankiška vertybėmis grįsta politika Rytų Europoje. Demokratija ir žmogaus teisės yra bet kokio dialogo su Rusija, Ukraina ar Baltarusija pagrindas. To neketinu keisti. Tačiau mes galime kur kas efektyviau išnaudoti diplomatines veikimo priemones, siekiant susikalbėjimo su kaimynais praktiniais klausimais. Juk labai dažnai susitarimai priklauso ne nuo vertybinės pozicijos, o nuo tono, kurį pasirenkame Aš 20 metų vadovauju pasienio savivaldybei, kur mes nuolat matome, kaip žmonėms atsiliepia sostinėse priimami užsienio politikos sprendimai. Turbūt todėl gyvename siena atsitvėrę nuo artimiausių kaimynų, o per pastaruosius penkerius metus Lietuva spėjo susipykti su visais kaimynais. Esame supykdę net Latviją ir Estiją, nepasakydami, ar statysime atominę elektrinę. Mano atsakymas aiškus – gerbdami žmonių nuomonę, mes nebevedžiosime užsienio partnerių už nosies, atsisakysime atgyvenusios atominės energetikos ir plėtosime žalią, savarankišką ir daug darbo vietų kuriančią energetiką. Europos Sąjungoje ginsime savo, o ne euro lobistų interesą. Su artimiausiais kaimynais sieksime užbaigti bevizio režimo pasienio regionuose procesą.
Skelbiate, kad palaikote žemės pardavimo užsieniečiams draudimą. Tai jūs esate euroskeptikas? Negi jūs norite sulaužyti įsipareigojimus ES? O gal jūs norite išstoti iš ES?
Mano kaip Prezidento siekis būtų, kad Lietuva taptų pilnaverte ES nare, tikra europietiška valstybe, kurioje valdžia atsižvelgia į savo piliečių nuomonę ir interesus. Būtina išsilaisvinti iš nepilnavertiškumo kompleksų. Žmonės nesiskaitymą su jų valia vertina labai neigiamai, nes tai kelia grėsmę Lietuvos savarankiškumui, ekonominei nepriklausomybei, tai strateginio mūsų valstybės turto išpardavimas, kuris gali turėti pražūtingų pasekmių. Todėl palaikau referendumą šiuo klausimu ir, jeigu tokia bus žmonių valia, kartu su kitomis naujomis ES valstybėmis turime persiderėti dėl įsipareigojimo leisti parduoti žemę užsieniečiams. Tai nėra įsipareigojimų ES nevykdymas. Tai konstatavimas, kad dabartinė ES labai skiriasi nuo tos ES, į kurią mes įstojome prieš 10 metų. Mes neketiname griauti ES ar iš jos išstoti, bet mes norime derėtis dėl tokios ES, kurioje bus apginti Lietuvos interesai. Tapęs Prezidentu, gerbsiu ir paisysiu Lietuvos žmonių nuomonę – tiek dėl žemės pardavimo užsieniečiams, tiek dėl atominės energetikos, tiek dėl skalūnų dujų išgavimo.
Ką jūs manote apie lenkų mažumos Lietuvoje reikalavimus?
Pats esu kilęs iš savivaldybės, kurioje gyvena skirtingų tautybių gyventojų bendruomenės. Būdamas Ignalinos meras, išmokau vadovautis principu – skaitytis reikia su kiekvienu žmogumi, nepriklausomai nuo etninės kilmės – visi mes esame Lietuvos piliečiai. Su visa derama pagarba pastebėjau, kad dabartinė Prezidentė sugebėjo lygioj vietoj sugadinti santykius su Lenkija, pasidavusi radikalių politikų provokacijoms ir įsivėlusi į ginčus dėl gatvių lentelių. Tai ne prezidentinio, o vietinio lygio problemos, kurias turėtų demokratiškai spręsti patys gyventojai, savivalda. Dėl dabartinės valdžios trumparegiškumo turime rimtų problemų įgyvendindami strateginės reikšmės projektus su Lenkija. Tapęs Prezidentu, su kaimyninėmis valstybėmis ir tautinių mažumų atstovais dirbsiu nekonfliktiškai, pirmenybę teikdamas pagrindiniams mūsų prioritetams: stiprios, žalios ekonomikos, darbo vietų kūrimui, savivaldos stiprinimui – taip išlošime visi, nepriklausomai nuo tautybės ir gimtosios kalbos.
Tą patį galiu pasakyti apie švietimą tautinių mažumų kalbomis – mes turime apginti Lietuvoje esančias mokyklas, nepriklausomai nuo to, kokia yra dėstomoji kalba. Grėsmė nėra lenkiškos mokyklos – didžiausia grėsmė, kad apskritai Lietuvoje mokyklos nyksta – tiek tautinių bendrijų, tiek lietuviškos. Nėra laiko aiškintis santykius – reikia susitelkus kurti veiksmingą, darbo vietomis pagrįstą ekonomiką, kad mūsų mokyklos ir kultūros židiniai visoje šalyje netuštėtų. Nors valdantieji teisinasi, esą mokyklos uždaromos, nes jose nebelieka vaikų, realybė yra kitokia.
Padarykime ekskursą į praeitį – kodėl pasukęs į politiką rinkotės Valstiečių partiją? Dalyvavote partijos atnaujinimo procese, kai ji keitė savo pavadinimą ir tapo „žalia“. Kas šiandien yra Valstiečių ir žaliųjų sąjunga? Kodėl būtent ši partija turi laimėti rinkimus?
Mus palaiko ne tik gyvenantys kaime, bet daug žmonių, kurie gyvena rajonų centruose, miestuose, vertina mūsų racionalų, praktišką, ūkišką, gyvenimišką požiūrį. Ko žmogui gyvybiškai reikia? Vertybinio požiūrio, jausmo, kad jis yra šeimininkas, o valdžia yra tarnaujanti. Kitos partijos labai dažnai nesiskaito su žmonių nuomone.
Mūsų partijoje yra įvairių profesijų atstovų: mokytojų, gydytojų, kultūros ir socialinių darbuotojų, mokslininkų ir pan. Mūsų partijos įkūrėjas Lietuvos prezidentas Kazys Grinius buvo gydytojas. Panevėžietė pedagogė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė irgi nebuvo žemdirbė. Valstiečių liaudininkų sąjunga prieškario Lietuvoje buvo stipriausia partija, turėjo daugumą Seime, ministrus ir premjerą.
Žalioji, ekologijos, sveiką gyvenimą skatinanti kultūra tampa vis populiaresnė. Manau, kad valstybė labai daug laimėtų, jei šias vertybes laikytų prioritetinėmis. Tai labai apsimoka ekonomiškai, visuomenę daro šviesesnę ir darnesnę, kurioje norisi gyventi, o ne emigruoti. Apie tai kalba ir praktiškai daro Valstiečių ir žaliųjų sąjungos žmonės.
Kodėl lietuviai nepasitiki savo valstybe ir taip dažnai pasirenka emigraciją? Ar tai lemia tik ekonominės priežastys?
Lietuviai tiesiog nesijaučia šeimininkais savo valstybėje, o atsakingas pilietis ir geras šeimininkas šaliai reikalingas. Šalies politika turi būti kryptinga. O mes mėtomės nuo vieno prie kito. Pateiksiu pavyzdį – iš pradžių viena valdžia saulės jėgainių pagamintos elektros supirkimo kainą nustatė neprotingai didelę. Prasidėjo saulės jėgainių statybos bumas. Dabartinė valdžia elektros supirkimo kainą numušė daugiau negu dvigubai. Dabar niekas nebenori gaminti saulės energijos, niekam nebereikia saulės modulių. Aišku, gal buvusi valdžia pasielgė neatsakingai nustatydama per didelį elektros kainų skirtumą ir paskatindama visus pulti gaminti saulės elektrą. Bet ši valdžia per daug neatsakingai pasuko į kitą pusę – negalima griauti sukurtos pramonės. Vilniuje buvo įkurta saulės elementų gamykla „Precizika“. Dabar ji dirba tik 10 proc. pajėgumu.
Ar Lietuvai reikalinga atominė elektrinė?
Man priimtina žalioji politika. Ypač kai kalbame apie atominę elektrinę. Nesąmonė, kad ji Lietuvai reikalinga. Pirma, jei, neduok Dieve, įvyktų avarija, net jei vėjas pūstų į kaimynų pusę, mūsų mažai šaliai tai būtų katastrofa pirmiausia ekonomine prasme. Antra, mums patiems reikėtų tik 30 proc. planuojamos pagaminti elektros. Tuos kelis šimtus megavatų nesunkiai galima pagaminti derinant biomasės, vėjo, saulės ir kogeneracijos energiją ir naudojant tik savo resursus ir tik savo įmones. O atominė elektrinė – tai priklausomybė nuo įvežtinio brangaus ir pavojingo kuro.
Mes ir taip turime didžiulį skausmą – apie tūkstantį atominių „bombų“ atidirbto branduolinio kuro pavidalu. Jo saugaus laikymo klausimas nėra išspręstas. Žinau, nes dalyvauju šiose diskusijose kaip Ignalinos meras. Jį saugome pirmuosius 10 metų, o kaip tie procesai rutuliosis dar po 40-ies? Pasaulis kol kas atsakymo neturi. Galbūt tą kurą reikės perkrauti į kitus konteinerius, o tada elektra dar brangs.
Manau, kad AE uždarymo klausimą neatsakingai sprendėme. Taupus žmogus nenunešiotų batų neišmeta. Antrąjį AE bloką galėjome eksploatuoti dar 10 metų, bet Europa nenorėjo. Turėjome aukotis. Norėjome į Europą. Kaip ir dėl žemės pardavimo užsieniečiams turėjome derėtis griežčiau. Juk galėjome susitarti uždaryti iki 2020 metų arba iki eksploatavimo pabaigos – 2025-ųjų.
O per tą laiką susikurti kitą energetikos rūšį, kaip tai daro vokiečiai. Tuo pačiu duoti žmonėms darbo, pajamų, biudžetui lėšų. Nuo to priklausytų ir šeimų, ir valstybės gerovė.
Neseniai lankiausi Vokietijos miestelyje, esančiame šalia pasienio su Olandija. Ten buvau ir prieš 10 metų – nebuvo nė vienos vėjo jėgainės, o dabar jų – šimtai, kur bežiūrėsi – net miškuose. Taip vokiečiai ruošiasi uždaryti savo šalies atomines elektrines. O mes Lietuvoje vėjo jėgainių beveik nestatome.
Kas turėtų statyti vėjo jėgaines Lietuvoje? Be to, kur tik Lietuvoje jas pradeda statyti, bendruomenės pasipriešina.
Vėjo jėgaines turėtų statyti verslininkai. O valdžia turi sukurti verslui sąlygas.
Vokietijoje gyventojai nesipriešina vėjo jėgainių statybai, nes už jų pagamintą elektrą sklypo savininkas kasmet gauna dalį pinigų. O valdžia yra sukūrusi verslo rėmimo sistemą, patvirtinusi vėjo jėgainių statymo zonas. Valstybei naudinga gaminti elektrą, turėti vėjo jėgainių. Tai yra didžiulė pramonės šaka, o per krizę – ir papildomos darbo vietos.
Manau, Lietuvoje taip pat galėtume statyti vėjo jėgaines, o jas gaminti, pvz., Visagine. Ten yra puikių specialistų, įrangos. Paskatinkime verslą, ieškokime išeičių, bet nepalikime žmonių patiems spręsti savo likimą.
Jūs nuo pat nepriklausomybės ištakų dalyvavote savivaldos atkūrimo procese. Kada pradėjote valstybės tarnautojo ir politiko karjerą?
1992 metais Ignalinos rajono savivaldybėje įvyko perversmas, taryba, pareiškusi nepasitikėjimą, per posėdį atleido ir pirmininką, ir savivaldybės valdytoją. Išrinktas naujasis tarybos pirmininkas – dabartinis mano pavaduotojas Henrikas Šiaudinis – per kelis mėnesius įkalbėjo mane eiti dirbti savivaldybės valdytoju. Atsakomybė buvo milžiniška, buvome jauni, neturėjome patirties. Bet taryba mumis labai pasitikėjo. Na o po pirmųjų demokratinių savivaldos rinkimų taryboje valstiečiai gavo 6 vietas, po antrųjų – jau 11 mandatų, po trečiųjų – 15 – tai yra absoliučią daugumą. Dabar iš 21 tarybos nario 12 yra Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai. Jau keturias kadencijas mes, viena partija, savivaldybėje galime priimti absoliučiai visus sprendimus.
Kalbino Tomas Tomilinas
