Zinaida Paškevičienė, LRT televizijos laida „Panorama“, LRT.lt
Karelija – vienas didžiausių tremties regionų Sovietų Sąjungoje. Ypatingai daug aukų pareikalavo Baltosios ir Baltijos jūrų kanalo statyba. Tarp mirusių iš bado ar sušaudytų politinių kalinių nemažai buvo ir lietuvių.
1930-aisiais ties Belomorsko miestu pradėtas kasti Baltosios ir Baltijos jūrų kanalas turėjo sujungti Baltąją jūrą su Onegos ežeru ir sutrumpinti laivų – pirmiausiai svarbių karinių – kelią į šiaurę iš Baltijos jūros . Karelijos solovkų salos dar XVI amžiuje tapo tremties vieta, o nuo 1923-iųjų priverčiamųjų darbų stovykla pavadinama ypatingos paskirties lageriu ir jame kalinami politiniai kaliniai. Jie ir buvo pagrindiniai kanalo kasėjai.
„Etapu atveždavo 100 žmonių, greitai paskirstydavo darbus, o kai šiuos nualindavo, atveždavo kitų. Kaip jie jausis po darbo, kokia bus jų fizinė, moralinė būklė, niekam nerūpėjo. Svarbiausia, kad dirbtų. Jeigu žmonės buvo nuteisti pagal 58-ąjį straipsnį, juos stengėsi perauklėti: vykdavo agitbrigados, politiniai skaitymai, reikėjo iš tautos priešo padaryti naujos šalies naują žmogų“, – pasakojo Medvežjegorsko krašto muziejaus direktorius Sergejus Koltirinas.
30 km ilgio kanalas su 19 šliuzų iškastas per beveik dvejus metus. Manoma, kad jį kasė per 100 tūkst. kalinių. Pasak muziejaus direktoriaus, išsekę nuo bado daugelis mirdavo tiesiog darbo vietoje. Apie 1944–1945 metus per karą apgriautą kanalą atstatė ir lietuviai.
50 m gylio kanalas iškastas tik žmonių rankomis, todėl čia kiekvienas metras nusėtas jų kaulais. Spėjama, kad kanalą kasė ir nuo 500 iki 1000 lietuvių, tačiau tikslių duomenų nėra.
„Belomorsko kanalo priekyje yra septintasis šliuzas. Po karo, Lietuvą prijungus prie Sovietų Sąjungos, čia buvo išvežti mano seneliai. Jie turėjo 12 vaikų, tarp jų – mano mama. Jos gyvenimas buvo sunkus, ji nemokėjo rusų kalbos, šeima turėjo prisitaikyti prie sunkių sąlygų“, – nelengvą giminės istoriją prisiminė Petrozavodsko gyventoja Liudmila Mišina.
Šis kanalas ir dabar laikomas strateginiu objektu, todėl yra saugomas. lig šiol Petrozavodske gyvenanti lietuvė Regina Buivydaitė sako sunkiai įsivaizduojanti, kaip anuomet kaliniai plikomis rankomis tokį kanalą galėjo iškasti.
„Septynerius metus dirbau garlaivyje „Michail Lomonosov“ maršruto vadove. Plaukiau per šituos šliuzus ir kiekvieną kartą su baime į juos žiūrėdavau. Jų gylis 50 m – ką galėjo padaryti žmonės, neturėdami jokios įrangos, išskyrus kastuvus ir tekinėlius su vienu ratu. Tos žemės buvo išvežamos , išnešamos, dirbtinai įleistas vanduo“, – stebėjosi Petrozavodsko gyventoja Regina Buivydaitė.
Išlikę gyvi kasėjai buvo šaudomi, todėl daugelio jų amžinojo poilsio vieta – netoli Belomorsko kanalo esančiame Sandormocho miške. Beveik aštuonių hektarų teritorijoje – per du šimtus masinių kapaviečių, juose sušaudyta apie 7 tūkst. žmonių. Petrozovodsko lietuvių bendruomenės ir konsulato Sankt Peterburge pastangomis čia pastatytas skulptoriaus Jono Jagėlos paminklinis akmuo, skirtas Karelijos lageriuose žuvusiems lietuviams atminti.
