Kanuose ramiai praeiti gatve neįmanoma. Kelios dešimtys migruojančių fotografų nuolat stabdo ir pleškina, o po to įbruka savo vizitinę kortelę. Jie neklausia, ar tau reikia nuotraukos, o daro ekspromtu ir bėga žvejoti kitos aukos. Tai yra festivalio kasdienybė.
Dar viena tradicija - Kanų meras vieną saulėtą popietę visus žurnalistus sukviečia pietų pagal provansišką meniu istorinės pilies sode su nuostabiausiu vaizdu į Kanus. Kasmet patiekalas tas pats - žuvis su bulvėmis, morkomis, šparaginėmis pupelėmis, kiaušiniais ir specialiu vietiniu padažu Aioli. Kanų meras per trumpą prakalbą pasidžiaugė festivalio akimirkomis ir paprašė perduoti, kad Kanai yra Rojus.
Paskutines dienas skaičiuojančiame festivalyje jau išdalinti pirmieji prizai, o su akredituotais žurnalistais Aioli ragavęs Timas Burtonas savo komandos verdiktą iškilmingai paskelbs sekmadienio vakarą.
Apdovanojimų savaitgalio nuotaikos jau jaučiasi, nes mieste pagausėjo ginkluotos policijos pajėgos. Penktadienį pirmą kartą apsauginiai nebeleido įsinešti į sales nė vieno butelaičio mineralinio vandens.
"Airiškas kelias" (Route Irish)
7/10
Taip vadinasi pavojingiausias pasaulyje maršrutas, vedantis iš Žaliosios zonos į Bagdado oro uostą. Paskutinę minutę į festivalio programą pakviestas veteranas Kenas Loachas atvežė aštraus siužeto trilerį. Neįtikėtina, nes "Auksinės palmės šakelės" laureatas šio žanro nejudino apie 20 metų. Moralizuojanti keršto istorija primena TV serialo "24 valandos" epizodą, kuriame Džeko Bauerio vietą užima dažnai žodį "fucking" naudojantis anglas.
Jis yra įsiutęs dėl vaikystės draugo žūties Irake ir netiki, kad tai buvo nelaimingas nutikimas. Piktas kareivis atlieka savo tyrimą, žiauriai kankina įtariamuosius, ieško tiesos ir vykdo asmeninio teismo nuosprendį privačios saugos tarnybos vadams, verbuojantiems profesionalius karius už 10 tūkst. svarų užsidirbti privatizuotame Irako kare.
"Prieš įstatymą" (Hors-La-Loi; Outside the Law)
4/10
Tematiškai labai panašų filmą užtaisė prancūzų kilmės alžyrietis Rachidas Boucharebas. Prieš trejus metus Kanuose matyta jo karinė drama "Šlovės dienos" paliko gilų įspūdį, bet su tuo pačiu aktorių būriu nufilmuotas netiesioginis tęsinys sukėlė vien neigiamas emocijas. Politizuotame, neobjektyviame ir į vieną dūdą pučiančiame niekale prancūzai paverčiami sadistiškais žvėrimis ir blogais kankintojais, o didvyriškieji alžyriečiai tampa supermeniškais kovotojais už tautos laisvę. Siužetas dėliojamas tiesmukiškiausiu principu su idiotiškais kontrastais.
Indokinijos pusiasalyje kartu kariavę ir vietnamiečių nelaisvę ištvėrę prancūzų kuopos nariai Paryžiuje atsiduria skirtingose barikadų pusėse - bebaimis karys alžyrietis vykdo korumpuotų pareigūnų egzekuciją, o generolas prancūzas dirba policijos komisaru ir negailestingai jį gaudo. Iliustruodamas trijų brolių prisikėlimą iš skurdo Rachidas Boucharebas intensyviai vagia iš "Krikštatėvio", "Įniršusio buliaus" ir kitų amerikietiškų filmų. Karikatūriški susišaudymai primena "Rembo". Jeigu režisierius siekė parodyti teisybę, kaip prancūzai buvo okupavę Alžyrą ir trypė piliečių likimus, tai jam nepavyko. Nepatikėjau.
Beje, "Prieš įstatymą" Kanuose turėjo atstovauti Prancūzijai. Bet prieš festivalio pradžią scenarijų perskaitęs šalies kultūros ministras viešai ir aštriai sukritikavo Rachido Boucharebo fantazijas apie karo laikus. Jis piktinosi, kad Prancūziją niekinančio ir neteisingai kaltinančio filmo biudžete yra 7% prancūziškų valstybinių pinigų. Po skandalingų išsišokimų režisierius paskelbė, kad prieštaringas kūrinys mojuos vien tik Alžyro vėliava.
"Dėdulė Bonmis, kuris gali papasakoti apie savo praeitus gyvenimus" (Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives)
7/10
Gražiausiu pavadinimu pakrikštytas festivalio filmas pasirodė sunkiausiai perkandamu tailandietišku riešutu. Netgi sąmoningai lėtas meditacijas "Tropikų karštinėje" ir "Sindromuose" ištvėrę žiūrovai turės investuoti dar daugiau geležinės kantrybės, kad nepasiduotų pagundai išeiti iš salės, kaip masiškai darė Kanų festivalio dalyviai. Dzenbudistinis, poetiškas, egzotiškas, vaiduokliškas kinas nieko neaiškina ir visas užuominas paslėpia džiunglių garsuose.
Režisierius Apichatpongas Weerasethakulis per daug pasitiki žiūrėtojo vaizduote ir fantazija, nes tikrai ne kiekvienas supras subtiliai, gražiai ir tyliai dėstomas mintis apie reinkarnaciją. Dėdulės ir jo artimųjų sielos tikriausiai apsireiškia buivolo, musių, žuvyčių, augalų ir net plaukuotų gorilų (šie sutvėrimai vietoj akių žybsi raudonomis lemputėmis) pavidalu. Sekmadienį eisiu antrą kartą elegantiškai pamedituoti filosofiškose Tailando džiunglėse.
"Armadillo"
9/10
Nepriklausomai organizuojamos programos "Kino kritikų savaitė" didįjį prizą laimėjo visą savaitę liaupsintas dokumentinis filmas iš Danijos. Režisierius Janusas Metzas su bebaimiais operatoriais šešis mėnesius stebėjo, kaip Afganistane esančioje karinėje bazėje "Armadillo" gyvena jauni danų kareiviai. Kartu su britais jie mėgina stabilizuoti tvarką Hellmando regione, numalšinti kraujuojančias žaizdas ir neutralizuoti nerimstančius Talibano kovotojus.
Danijoje filmas jau sukėlė audringą skandalą, o kariuomenės vadai privalo aiškintis už eilinius, kurie negailestingai sušaudė užpuolikus, ciniškai tyčiojosi iš priešų kūnų, prieš kameras pasiskelbė didvyriais ir dar gavo medalius. Pamirškite "Išminuotojų būrį" ir "Eilinį Rajaną", nes "Armadillo" rodo kruvino karo beprasmybes žymiai realistiškiau ir šiurpiau. Idealistiškai nusiteikusiems dalyviams pavojingi susišaudymai iš tiesų prilygsta kompiuteriniam žaidimui, kai reikia kuo greičiau išpyškinti priešo tvirtovę.
Kino kritikas Edvinas Pukšta
