Kamuoliniai žaibai – vienas rečiausių ir vienas paslaptingiausių atmosferos reiškinių. Nors apie juos sklinda būtos ir nebūtos istorijos, susidūrus su šiuo reiškiniu tikrovėje adrenalino kraujyje pakaktų visai savaitei. Mįslingą fenomeną mokslininkai pabandė išgvildenti pasitelkdami matematiką.
Melsvai švytintys, ore be garso ir neprognozuojamai sklendžiantys greipfruto dydžio elektros plazmos kamuoliai, regis, susiformuoja spontaniškai – kartais patalpose, kartais šalia skrendančių lėktuvų. O egzistuoja tik keletą sekundžių. Mokslas iki galo kamuolinių žaibų dar nėra perpratęs, kadangi tirti juos empiriškai (ar bent jau sukurti dirbtinius kamuolinius žaibus) yra beveik neįmanoma. Neįmanoma ir dėl to, nes nėra visuotinai priimto paaiškinimo, kaip jie atsiranda.
Žurnale „Journal of Geophysical Research Atmospheres“ tyrėjai iš Australijos Visuotinės gerovės mokslinių ir industrinių tyrimų organizacijos (Australia's Commonwealth Scientific and Industrial Research Organization – CSIRO) ir Australijos valstybinio universiteto išdėstė matematinę teoriją, kuri, jų įsitikinimu, paaiškina, kaip ir kur yra linkę atsirasti kamuoliniai žaibai.
Pateiktoje teorijoje mokslininkai formuluoja prielaidą, jog kamuolinis žaibas nėra mikrobangų spinduliuotės rezultatas, antimedžiaga ar po žaibo iškrovos likusios lėtai degančios silicio dalelės (visa tai įvairiose teorijose buvo įvardijama kaip galimi kamuolinių žaibų fenomeno šaltiniai). Australų tyrėjų grupė pasirinko prielaidą, jog kamuolinis žaibas yra likučiai jonų, kurie kaupiasi ir sąveikauja su elektriniu lauku, dažniausiai – per kažkokią dalijančią plokštumą (pvz., lango stiklas – tai paaiškintų, kodėl kai kurie liudininkai pasakoja, jog matė, kaip šie švytintys rutuliai skrieja pro lango stiklą).
Straipsnyje teoretizuojama, jog jonų (elektros krūvį turinčių dalelių) likučių srautai, susiformuojantys po žaibo iškrovos arba iš kažkokių kitų jonų dalelių šaltinių (pvz., lėktuvų radarų – galbūt todėl kamuoliniai žaibai dažnai pastebimi prie lėktuvų?) susikaupia ant kokios nors plonos plokštumos (pvz., lango stiklo) ir priešingoje pusėje sukuria elektrinį lauką. Laukas sužadina aplink esančias oro molekules, o kraštutiniais atvejais sužadina taip smarkiai, kad plazmos kamuolys išsikrauna (tyliai išnyksta, o kartais – trenkia, sprogsta su didžiule jėga).
Šioje teorijoje svarbu yra tai, jog mokslininkų samprotavimai grindžiami matematiniais skaičiavimais, jonų ir elektronų judėjimo apskaičiavimui pasitelkus visuotinai priimtas lygtis. Vadinasi, tokią teoriją būtų galima mėginti testuoti laboratorijoje. Be to, teorija neprieštarauja dažniems liudijimams, jog kamuoliniai žaibai pereina skradžiai lango stiklą ar atsiranda prie lėktuvų pirmagalių.
