Kamčiatka ne veltui vadinama ugnikalnių kraštu. Tik nesutariama, kiek jų ten yra. Vieni šaltiniai kalba apie kelis šimtus ugnikalnių, kiti teigia, kad Kamčiatkos pusiasalyje ugnikalnių yra daugiau nei tūkstantis.
Kamčiatkos ugnikalniai labai įvairūs – skirias dydžiu ir forma, demonstruoja skirtingą aktyvumą, formavosi skirtingose geologinėse epochose. Daugelis Kamčiatkos ugnikalnių yra seni, jau neveikiantys, vietiniai juos vadina sopkomis, o ne ugnikalniais. Tačiau yra ir tokių, kurie ne tik leidžia dūmelį, bet kartais ir rimtai patriukšmauja. Vulkanologų duomenimis, šiuo metu Kamčiatkoje yra 30 aktyviai veikiančių ugnikalnių. Veikiančio ugnikalnio samprata yra gana sąlyginis dalykas, nes ugnikalnis nebūtinai turi rodyti kokius nors veiklos požymius. Jis gali būti išsiveržęs prieš 1 000 metų ir bus laikomas veikiančiu. Aktyvus ugnikalnis nebūtinai turi spjaudytis įkaitusia lava – jis gali leisti į atmosferą vandens garus, kitas dujas, lyg pypkutę papsėtų.
Pats aukščiausias Kamčiatkoje yra 5 km aukščio kalnas. Jis aukščiausias ne tik Kamčiatkoje, bet ir visoje Eurazijoje, be to, yra vienas aktyviausių Kamčiatkoje.
Nuo 1996 m. Kamčiatkos ugnikalniai yra UNESCO pasaulinio paveldo objektai. Į UNESCO saugomų objektų sąrašą buvo įtraukta ne tik 30 veikiančių ir 300 nebeveikiančių ugnikalnių, bet ir didelės prie jų prisišliejusios teritorijos su unikalia fauna ir flora, geizeriais, karštais šaltiniais, purvo baseinais ir t. t.
Vienas įdomiausių objektų – Kamčiatkos Kronockio biosferinis draustinis su 12 veikiančių ugnikalnių ir garsiuoju geizerių slėniu, kuris buvo atrastas tik 1941 m. Geizerių slėnyje, +6 km atkarpoje yra 20 stambių geizerių ir kelios dešimtys mažų.
Įspūdingu objektu laikoma ir seno užgesusio ugnikalnio Uzon kaldera, kurios skersmuo apie 10 km, o bortų aukštis 200–800 m. Tai tarsi milžiniškas dubuo, kurio viduryje yra daugybę purvo baseinų ir terminių ežeriukų.
