Jie, žinoma, tai – vyrai. Kuriems šiais laikais bene vienintelės progos teikti gėlių moterims beliko tik vestuvės arba laidotuvės. Kartais – mylimosios (jei tokia išvis yra) gimimo diena, kartais – Valentino diena, dar rečiau – Kovo 8-oji, jei tokia išvis yra švenčiama.
O buvo laikai, kai be gėlių neapsieidavo nė vienas padoresnis vyras, eidavęs pas moterį…
Gėlių galia žmonija suvokė labai senai, tiesa, iš pradžių jos buvo naudojamos tik laidotuvėms. Gėlių likučių randama 60 tūkstančių metų senumo neandertaliečių kapavietėse, ir antropologai mano, kad gėlės turėjo aiškią paskirtį – pagerinti kvapą tose kapavietėse. Senovės egiptiečiai, įvaldę balzamavimo meną, gėlių beveik nenaudojo, tačiau jos vėl išpopuliarėjo antikos Graikijoje, kur turėjo netgi dieviškąjį statusą ir dažnai yra minimos graikų mituose. Graikai taip pat buvo pirmieji, pradėję gėles naudoti vestuvėse – nuotakos ant galvos nešiojo iš gėlių nupintą vainiką-karūną – jis buvo laikoma gamtos dovana, juoba kad ir padėdavo prisivilioti bites, kurios, tuometinių graikų manymu, nešė jaunavedžiams laimę ir simbolizavo vaisingumą.
Ir, žinoma, antikos graikų laikais gėlės tebeturėjo ypatingą reikšmę laidotuvėse. Jos galėjo reikšti daug ką – naują pomirtinį gyvenimą, amžinąjį gyvenimą, augimą ir judėjimą pirmyn (iš to, beje, ir kilusi gotiškoji tradicija į laidotuvės atsinešti porinį gėlių skaičių – pabrėžiant gyvenimą prieš ir po), tačiau visų pirma jos turėjo labai praktišką paskirtį, tą pačią, kaip ją suvokė ir neandertaliečiai – nemaloniems kvapams užgožti (o ir nuo XIX amžiaus pradėjus balzamuoti žymių žmonių palaikus, gėlės buvo vienintelė priemonė pagerinti laidotuvėse dalyvaujančių žmonių savijautą). Žydų išminties knygoje Talmude netgi pateikiamas konkretus patarimas, kaip šiais paskirčiai laidotuvėse naudoti gėlės ir prieskonius (nors pačių žydų laidotuvėse, kurios iš esmės yra visada kuklios, pabrėžiant kiekvieno žmogaus lygybę mirties akivaizdoje, gėlės beveik nenaudojamos, vietoje jų tradiciškai siūloma paaukoti pinigų labdarai).
Manoma, kad pirmą kartą vyras padovanojo moteriai gėlių tik viduramžiais. Tiesa, tik per tam tikrą atstumą, o ir gėlę nedidelę, kuklią – raudoną rožę. Kryžiaus žygių metu europiečiai Turkijoje pirmą kartą išgirdo ir išvydo „gėlių kalbą“ – tuometiniai turkai romėnų pavyzdžiu apsodindavo gėlėmis savo namus, teikdami aiškią reikšmę jų žiedams ir spalvoms. Raudonos gėlės prie jaunavedžių namų, žinoma, reiškė meilę, baltos – gedulą, purpurinės prie viešnamių – gašlumą ir t.t. Mylintis riteris, gyvas grįžęs iš Azijos namo jau turėjo galimybę išreikšti savo meilę damai ne tik giedodamas serenadas po jos bokšto langais, bet ir palikdamas ant slenksčio ar palangės raudoną rožę. Moterys gi savo ruožtu laukiančios grįžtančių iš Palestinos vyrų nešiojo baltų rožių ir lelijų žiedus tarp savo krūtų – jos simbolizavo ištikimybę, švarą ir skaistumą.
Kad ir kokia bebūtų simbolinė gėlės žiedų reikšmę, vis dėlto tik praktiška gėlių skleidžiamo kvapo galia privertė vyrus pradėti teikti moterims puokštes. Tai įvyko XVII amžiaus Europoje dėl vienos praktinės priežasties. Žmonės tais laikais, žinia, nesiprausdavo taip dažnai, kaip mes dabar, visuose namuose ar menėse tvyrodavo gana rūgštus smarsas, o miesto gatvėmis tiek lepiai poniutei, tiek augalotam muškietininkui buvo įmanoma praeiti tik prisispaudus prie nosies iškvėpintą nosinaitę, kvapniųjų druskų ar augalų maišelį, taipogi – gėlių puokštę. Tai suvokdami, to meto džentelmenai įteikdavo moteriai gėlių puokštę kartu su kvietimu išeiti laukan, pavyzdžiui, pasimėgauti mirties bausmės miesto aikštėje vaizdu arba pasivaikščioti sodeliu. Iš to ir kilusi tradicija moteriai gautas gėlės pauostyti, taip įvertinant jų skleidžiamo kvapo stiprumą ar malonumą. Pačiam vyrui vaikščioti įsmeigus veidą į gėlių puokštę nebuvo laikoma vyriška – taip gėlės pasidarė išimtinai silpnosios lyties atributu… Kaip, beje, ir ligonių. Tais laikais taip pat buvo suvokta, kad gėlių kvapas iš esmės gerina nuotaiką, neva gydo, o pačios puokštės vaizdas yra malonus akiai – visa tai suformavo ir tradiciją jau XVIII amžiuje gėles nešti sergantiems žmonėms.
XIX amžiuje, kai Anglija tapo dominuojančia Europos valstybe, karalienės Viktorijos valdymo laikais, įsikerojus puritoniškumui ir dorovingam gyvenimo būdui, įsimylėjeliai suvokė, kad gėlės taip pat yra puiki priemonė savo jausmams išreikšti net ir tomis aplinkybėmis, kai tuos jausmus rodyti buvo netoleruojama. Netgi pademonstruojant šiokį tokį erotiškumą. Jau antikoje buvo suvokta, kad gėlių žiedai savo forma primena moteriškus lytinius organus, ir, jau anot garsiojo psichoanalitiko S.Freudo, pasąmonėje mes visada suvokiame, kad, teikdami moteriai gėles, mes dovanojame jau reprodukcinį organą – būtent tai, su kuria tos reprodukcijos ir siekiame…
Taip karalienės Viktorijos laikais vėl buvo prisiminta antikinė „gėlių kalba“. Žiedų spalva ir dydis, kiekis, netgi kompozicija – visa tai galėjo pasakyti daug ką, netgi neištariant nė vieno žodžio. Pavyzdžiui, gėlė, įteikta damai žiedu žemyn reiškė, kad viskas, kas bus pasakyta, turės visiškai priešingą prasmę.
Tačiau spalvų reikšmės išliko iki tų nesenų dienų, kai vyrai moterims gėles vis dar dovanodavo nuolat:
Raudonos rožės reiškė tikrą meilę ir susijaudinimą.
Baltos lelijos buvo švaros ir elegancijos simbolis.
Geltonos rožės reiškė ribotus jausmus, tik platonišką draugystę.
Gvazdikai reiškė atsisakymą bei atsisveikinimą.
Saulėgrąža reiškė jausmų tyrumą ir pakilias mintis.
Saulutės reiškė nekaltybę, ištikimybę ir tikėjimą šviesia santykių ateitimi.
Bijūnai buvo gėdos ženklas ir reiškė atsiprašymą dėl neištikimybės.
Mėtos reiškė įtarumą.
Geltonos tulpės reiškė beviltišką meilę.
Orchidėjos pabrėžė rafinuotą moters grožį.
Kalendros reiškė sunkiai suvaldomą aistrą.
Šiais laikais vyrai nebemoka ir nebemėgsta dovanoti gėlių, nes mano, kad tai senamadiška, stereotipiška ir galbūt netgi kvaila. Žinoma, gėlių gyvenimas yra trumpas ir jos greitai vysta (skirtingai nei papuošalai). Gėlės yra statiškos ir nieko nedaro (skirtingai nei naminiai gyvūnėliai). Jos yra brangios (skirtingai nei kvepalų mėginėliai).
Tačiau gėlės, skirtingai nei pinigai, papuošalai ar naminiai gyvūnėliai turi viena mistinę savybę – jos visada daro moterį laiminga. Gėlės dažniau nei kitos dovanos sukelia moters šypseną. Moterys visada manys, kad vyras, dovanojantis gėles, yra protingas, jautrus ir kur kas jausmingesnis nei tas, kuris jų nedovanoja. Ir gėlės visada keičia aplinką, kad ir kokia pilka ar rutiniška ji bebūtų.
Mat, gėlės ne visada reiškia pinigus (gėlių galima pasiskabyti laukuose ir visiškai veltui), bet jos visada reiškia pastangas, mielas mintis ir grožį, dovanojamą gražiausiam sutvėrimui pasaulyje – moteriai.
