Koks yra pagrindinis įvairių reformų ar įstatymų tikslas? Atspindėti visuomenės poreikius ir lūkesčius, sukuriant būtiną teisinį pagrindą susikaupusių problemų sprendimui ir brėžiant perspektyvą ateičiai, ar tiesiog įgyvendinti reformos bei įstatymų rengėjų interesus, viziją, jų ideologines nuostatas, nepaisant visuomenės požiūrio ir interesų?
Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas. Korupciniai įstatymai ir landos įstatymuose gimsta ne tik dėl politikų aplaidumo, bet neretai ir dėl asmeninių ar grupinių interesų, kuriuos įkūnija kai kurie politikai. Bet yra įstatymų, kurie lyg ir neturėtų sudaryti jokių landų. Vis dėlto ir čia politikai į visuomenės nuomonę nekreipia dėmesio. Tada gyvena mintimi, kad įgyvendina labai svarbią misiją, kurios naudos valstybei niekas kitas nesupranta, todėl ji turi būti įgyvendinta ir prieš visuomenės valią.
Ankstesnė valdžia dialogo su visuomene praktiškai neturėjo. Nauja valdžia apie dialogą prabilo dar prieš sausio 16 dienos įvykius, tačiau jį ėmė plėtoti tik po riaušių prie Seimo. Vis dėlto, pavyzdžiui, žvelgiant į Mokslo ir studijų įstatymo svarstymą, kalbos apie valdžios dialogą su visuomene gali nueiti vėjais, jeigu valdžia negirdės, ką visuomenė sako.
Žvelgdami į minėto įstatymo rengimą, atmeskime korupcinį aspektą, nors kai kurie įstatymo kritikai su dideliu įtarumu sutinka siūlymą aukštąsias mokyklas paversti iš biudžetinių organizacijų viešosiomis įstaigomis ir į aukščiausią valdymo organą įtraukti verslo atstovus bei kitus asmenis ne iš universiteto bendruomenės. Naujo įstatymo siūlymas laisvai disponuoti universitetų valdžiai nekilnojamuoju turtu gali padaryti universitetų pastatus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos centre iš tikrųjų padidėjusio dėmesio objektu, o į universitetų valdžią sieks ateiti ir verslininkai, kuriems mokslas nerūpi.
Visuomenės atstovus stebina ir valdžios siekis paveikti universitetų valdžios skyrimą. Pati tokia praktika yra žalinga mūsų nebrandžioje demokratijoje. Be to, jeigu vienas ministras paskirs sau lojalią aukštųjų mokyklų valdžią, kas bus atėjus kitam ministrui? Šiandien valdžių kaita gali vykti ne tik po Seimo rinkimų, bet ir dažniau. Ar tai reiškia, kad pasikeitus švietimo ir mokslo ministrams, keisis universitetų vadovybė?
Mokslo tarybos, institucijos, skirstančios mokslui lėšas, nariai taip pat neišvengia Seimo patvirtinimo procedūros. Tuo tarpu Mokslų akademijos vaidmuo valstybėje gali sunykti, nes, ministro teigimu, ši institucija nėra atstovaujama ir suformuota skirtingais principais nei Mokslo taryba. Ar naujoji valdžia, nubraukusi daugiau nei pusę lėšų Mokslų akademijai, tokia reforma nesunaikins ir šios institucijos?
Studentus nauja reforma stebina valdžios noru įteisinti dykaduonių studentavimą. Pagal naują įstatymą, būsimiems studentams svarbiausia bus pakliūti į aukštąsias mokyklas be mokesčio, o kolegoms teks mokėti. Ir nemažus pinigus. Tiesa, pastariesiems valstybė sudarys sąlygas imti paskolas iš bankų, kurie nekantraudami laukia šios reformos įgyvendinimo. Bet mokymosi metu būtų nebesvarbu, kaip kas mokysis. Įstojusiems nemokamai svarbu bus tik mokytis be skolų. Tuo tarpu kitiems mokėti reikės net ir tuo atveju, jeigu jie būtų geriausiai besimokantys studentai. Vargu, ar šioje naujoje sistemoje galima įžvelgti teisingą požiūrį į studentų mokslo sąlygas ir stimulą gerai mokytis.
Daug klaustukų kelia pagrindinė reformos „vinis“: studentų krepšeliai. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, yra įgyvendinamas laisvos visuomenės principas: asmens pasirinkimo laisvė. Ne politikai, valdžia nulems, kiek lėšų gaus aukštosios mokyklos, bet studentų pasirinkimas, kur studijuoti. Kiekvienas studentas yra papildomi pinigai pasirinktai mokyklai, todėl, įgyvendinus reformą, aukštosios mokyklos privalės įdiegti rinkos marketingo politiką, stengdamiesi pritraukti kuo daugiau studentų ir kuo patraukliau pasakoti jiems apie studijų galimybes būtent savo mokykloje.
Bet įdiegus šią sistemą, universitetai nenorės šalinti net ir blogai besimokančių studentų, kad tik neprarastų studento krepšelyje atneštų pinigų. Gali nukentėti ne tik studijų kokybė universitetuose, bet ir atskiros specialybės. Studentų krepšeliai būtų atnešti ne tik konkrečioms aukštosioms mokykloms, bet ir konkrečioms mokslo disciplinoms. Nesunku spėti, kad didžioji dalis studentų su krepšeliais humanitariniams mokslams patrauks studijuoti politologijos. O kas tada bus su lietuvių kalbos ar istorijos studijomis? Negi jos nunyks, kaip nereikalingos, nes jų nepasirinko studentai? O valstybei argi šių studijų nereikia?
Į šiuos ir kitus klausimus naujoji mokslo reforma neduoda atsakymo. Bent jau šiandien. Tačiau jos svarstymas parodys, ar tikrai valdžia yra pasirengusi dialogui su visuomene. Dialogui už apskritojo stalo. Šią savaitę kiekvieną dieną Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas rengia įstatymo svarstymus ir šiuose svarstymuose, kuriuose dalyvauja ir visuomenės atstovai, gali gimti puikus rezultatas, neatsispindėjęs vykdomosios valdžios parengtame projekte. Gali gimti, bet tik su viena sąlyga: jei valdžia girdės, kas jiems sakoma, o negyvens užsidariusi stiklo bokšte su savo vizijomis ir iliuzijomis, suprantamomis tik jiems patiems.
