Nurodyta Serbijos „Rusų partijos“ registracijos vieta – Belgradas, tačiau realiu jo centru taps Sremski-Karlovcų miestas autonominiame Vojevodinos krašte. Tai – istorinis baltosios emigracijos centras. Čia 1921 metais pervažiavo aukščiausioji Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovybė užsienyje. Čia taip pat stovi ir paminklas generolui Vrangeliui, palaidotam Belgrade. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą dar tuometinėje Jugoslavijos karalystėje gyveno apie 30-35 tūkstančius rusų emigrantų. Tačiau Josipo Broz-Tito valdymo ir jo sukurtos federacijos žlugimo metais rusų bendruomenė pamažu mažėjo. 2002 metais Serbijos gyventojų surašymas užfiksavo kuklų 2588 rusų skaičių.
Naujos partijos sukūrimu labiausiai apsidžiaugė Serbijos stačiatikių bažnyčia – registracijos dieną jis padovanojo naujiems Serbijos rusų gynėjams 3 tūkstančių kvadratinių metrų dydžio patalpas Sremski-Karlovcuose. „Rusų partijos“ nariais jau tapo 1850 žmonės, iš kurių 1370 – rusų kilmės. Palyginus su lyderiaujančiomis šalies jėgomis tai, žinoma, mažokai. Valdančioji „Progresyvi partija“ turi 300 tūkstančių narių, opozicinė „Demokratinė partija“ – 178 tūkstančius, kitos parlamentinės partijos – ne mažiau 50 tūkstančių.
Todėl „Rusų partijos“ lyderis D. Cvetkovičius yra kupinas entuziazmo ir žada lojalų 250 tūkstančių žmonių dydžio elektoratą. Partija, surinkusi tiek balsų paskutiniuose rinkimuose 2012 metų gegužę gautų 6,5 proc. balsų ir 19 vietų parlamente – visai pakankamai, kad patektų į valdančiąją koaliciją.
Tiesa, D. Cvetkovičius išlieka realistu ir tikina, kad partija turi ir minimalią užduotį – „surinkti daugiau nei 15 tūkstančių rusų protėvių mūsų tėviškėje ir užsiimti jų kultūros ir tradicijų išsaugojimu“. 15 tūkstančių – neatsitiktinis skaičius. Būtent tiek Serbijoje būtina gauti balsų etninės mažumos partijai, kad pagal kvotas gautų vieną vietą parlamente.
Išlieka klausimas – kam likviduoti skirtumą tarp surašymo ir minimalios programos duomenų. Atsakymą partijos įkūrėjas duoda asmeniniu pavyzdžiu – partija gali susidomėti serbai, turintys rusų tarp savo protėvių. Tokių Serbijoje nemažai: pavyzdžiui, sėkmingas tenisininkas Viktoras Troickis – jo močiutė kilusi iš Rostovo, o senelis – iš Tverės.
Partija planuoja pradėti rusų kultūros gynimą nuo rusų kalbos pamokų mokyklose sugrąžinimo. Klausimas išties aktualus. Nepaisant sunkių J. Broz-Tito ir SSRS santykių, rusų kalba Jugoslavijoje įėjo į mokyklinę programą. Dešimtame praėjusios amžiaus dešimtmetyje susidomėjimas kalba krito, o 2003 metais jį iš viso pašalino iš mokyklinės programos.
Tačiau dabar susidomėjimas rusų kalba vėl auga. 2008 metais norinčių mokytis rusų kalbos skaičius Belgrado universitete buvo du kartus didesnis už esamas vietas. 2010 metais susidomėjimą rusų kalbos pamokomis išreiškė kas dešimtas serbų mokinys. Tai gerokai mažiau, nei norinčių mokytis anglų kalbos, tačiau labai panašu į norinčiųjų mokytis prancūzų ir vokiečių kalbas skaičių.
Dar vienas „Rusų partijos“ koziris – išorės politikos lozungai. „Serbija neturi pasiduoti Europos Sąjungos ir Vakarų pasaulio šantažui“, – tvirtina D. Cvetkovičius. Tokia pozicija gali sudominti daugelį konservatyvių serbų nacionalistų, kurie niekaip nesusiję su etniniais rusais, tačiau Vakarų nuo to labiau nemėgsta.
Kai kurios serbų žiniasklaidos priemonės partiją jau vadina „putiniška“, tačiau daugeliui serbų tai greičiau yra pagyrimas. Todėl ir patys „Rusų partijos“ vadovai atvirai kalba apie bendradarbiavimą su „Vladimiro Putino partija“. Nors jokių realių to įrodymų kol kas neaptikta – greičiausiai „Vieningoje Rusijoje“ kol kas dar niekas neįtaria, kad turi naujus serbiškus sąjungininkus.
Etninės partijos Serbijoje šiaip jau ne tokia ir egzotika. Iš 91 šalyje užregistruotų politinių judėjimų 51 tvirtina, kad gina kokios nors etninės mažumos teises, kurių yra tik 14. 11 partijų turi Serbijos musulmonai (apie 230 tūkstančių žmonių). Dar 6 – vengrai (290 tūkstančių). Yra ir 2 kroatų partijos (56 tūkst.). Daugelis iš jų turi savo atstovybes ne tik Serbijoje, bet ir Briuselyje.
„Rusų partijos“ sukūrimas turi ne tik kultūrinių, bet ir ekonominių motyvų. Vojevodinoje besibazuojanti partija tikisi gauti frakciją šio autonominio krašto regioniniame parlamente ir ten tapti patikimu prorusiškų politikų Serbijos valdžioje sąjungininku. O draugiški Vojevodinos valdžios santykiai su Maskva yra labai svarbūs rusų naftos ir dujų eksportui. Krašto teritorijoje yra stambiausia Serbijoje dujų saugykla „Banatski dvor“, bendrai naudojama „Gazprom“ (51 proc.) ir „Serbijagaz“ (49 proc.). Čia yra ir pagrindiniai Serbijos naftos kompanijos „NIS“aktyvai, kuris 56 proc. priklauso „Gazprom naftai“.
Štai čia ir prireiks naujos etninės mažumos partijos. Krašto stabilumas reikalingas ir Belgradui, ir Maskvai. „Rusų partija“, skirtingai nuo vengrų ar rumunų, tikrai nereikalaus Vojevodinai didesnės autonomijos. Ir gali sėkmingai pridėti keletą balsų krašto ir respublikiniame parlamentuose, jeigu prorusiškoms partijoms neužteks keleto balsų iki daugumos.
