Šio pasišnekėjimo pavadinimas turėjo būti toks: „Šventnamį reik savy turėti“. Tai Vydūno žodžiai. Tik ar daug rastųsi skaitytojų, kuriuos šiandien toks pavadinimas ar net pats Vydūnas patrauktų prie savęs. Saugumo pažymos – visai kas kita... Tai kas, kad gerai ir nežinau, kam jos buvo ištrauktos. Galiu tik nujausti. Prieš rinkimus visada ką nors imame ir ištraukiame... Užtat puikiai žinau, kodėl „įvyniojęs“ į saugumo pažymas „ištraukiau“, ir ne rinkimams, o visai kitokiam gyvenimui, Ritą ir Romą. Ogi todėl, kad jie savyje turi šventnamį. Ir ne tik savyje – juodu dirba šventnamyje. Čia stovi gyva Vydūno arfa ir tyliai vaikšto Vydūno dvasia.
Ir stovi tas šventnamis jų kaime prie marių, jų Kintuose. Bala žino, kas ką surado: Vydūnas Ritą su Romu ar juodu abu – Vydūną. Galų gale koks skirtumas. Svarbu, kad jie visi, gražiai sutardami, gyvena po vienu stogu. Tuo pačiu, po kuriuo prieš 120 metų mokytojavo žymus Lietuvos filosofas, rašytojas Vilhelmas Storosta–Vydūnas, o dabar mokytojauja juodu – profesionalai dailininkai Rita ir Romas Tarvydai. Tiesa, po tuo pačiu stogu veikia ne tik dailės mokykla, bet muzikos ir Vydūno kultūros centras, Vydūno muziejus.
Dar kartą primenu: KINTAI YRA KAIMAS! Bet toks kaimas, kad jame praleidęs pusdienį gavau tiek peno dvasiai, kiek negavau per metus, pragyventus Vilniuje, kai jis buvo Europos kultūros sostinė...
– Tiek daug Vydūno dar niekur nesu matęs... Gaila, Lietuvoje jo taip maža...
Rita: Nei per mažai, nei per daug. Kiek žmonių šiandien įsilieja į sveikuolių gretas, kiek patarimų žurnaluose, laikraščiuose, kaip sveikai gyventi, sveikai maitintis, ilgiau būti jauniems. O juk dar Vydūnas apie tai kalbėjo ir net knygas rašė. Vadinasi, jis ir toliau su mumis kalbasi. Tai kas, kad niekur neparašyta, jog tuos patarimus jis savo kartos žmonėms davė beveik prieš šimtą metų. Atsispyręs nuo Vydūno šiandien gali įeiti pro bet kurias duris: istorijos, kultūros, filosofijos, muzikos, dailės, teatro, sveikatos, grožio – visas, kurios veda į lavėjimą, dvasinį tobulėjimą. Į tai, kuo iš esmės čia, buvusioje jo mokykloje, mes visi ir užsiimame. Žinoma, labai gaila, iš mūsų mokyklų mokymo programų Vydūnas išimtas... Kaip ir tarybiniais laikais. O jūs žinote, kas anais laikais jį sugrąžino Lietuvai? Indira Gandi. Buvusi Indijos ministrė pirmininkė. 1968 metais Indijoje su vizitu viešėjo Brežnevas ir ji paklausė, kaip Tarybų Sąjungoje rengiamasi paminėti Vydūno 100–ąsias metines. Nežinau, ką jai atsakė Brežnevas, tačiau jam grįžus į Maskvą prasidėjo Vydūno paieškos: kas toks, kur jis gyveno. Kalbama, kad net Vidurinėje Azijoje buvo ieškoma. Pagaliau surado. Ir Vydūnas garsiai sugrįžo į Lietuvą. Ir šimtmetis buvo paminėtas, ir jo dramų trilogija „Amžinoji ugnis“ buvo išleista, net paminklinė lenta buvo atidengta.
Romas šitą istoriją laiko anekdotu, bet aš linkusi ja tikėti, nes Indijos intelektualai Vydūną gana gerai žino. Neseniai Lietuvoje viešėjęs vienas profesorius iš Indijos, kalbėdamas per Lietuvos televiziją, pasakė: „Jums nereikia kažkur ieškoti žinių apie Indijos kultūrą – jūs turite Vydūną. Jis buvo didelis mūsų kultūros propaguotojas Vakaruose“.
Vydūnas ateina tada, kai jo labiausiai reikia. Kai 1998–1999 metais prireikė mūsų Atgimimui, jis atėjo tiesiai į mūsų burnas ir mes visi garsiai sakėme jo žodžius, jo idėjas.
– Apžiūrėjau jūsų vaikų darbų gausybę, pavarčiau leidinukus su jų darbais – negaliu nesižavėti. O patikėti irgi negaliu: kaimo vaikai – ir toks lygis.
Romas: Per 15 metų, kai mes čia, Kintuose, apie 20 mūsų vaikų baigė ar dar mokosi Dailės akademijoje. O gyvenančių iš dailės – daugybė. Net Danijoje, Vokietijoje. O ir mokykliniai vaikų darbeliai žmonėms labai patinka. Atvažiuoja labai daug visokių ekskursijų. Tai jie nuoširdžiai sako: „Kokie laimingi yra Kintai, kad turi tokią mokyklą“. Jie iš tikrųjų nuoširdžiai pavydi. Čia neseniai vienas vokietis prie vieno paveikslo apsiverkė. Taip pristojo – traukia tuos savo eurus ir jau tiesia ranką prie paveikslo. Atsiprašau, sakau, čia mūsų vaikų. Žinau vieną žmogų, vilnietį, kuris yra aiškiai pasakęs: jeigu uždaro mūsų mokyklą – jis visus jos vaikų darbus nuperka. Nors tu, sakau, ir turtingas, bet neįpirksi tų darbų – jie jau mūsų Kintų paveldas. Bet gal neuždarys – Šilutės rajono politikai į tokius kultūros židinius žiūri itin palankiai. Šito irgi daug kas gali mums pavydėti.
Rita: Taigi kultūros skyriaus vedėja mus pati stumtelėjo, kad tuos emalio meno ir muzikos plenerus „Pamario ženklai“ Kintuose rengtume. Jau aštunti metai į juos atvažiuoja dailininkai, dirbantys su emaliu, iš visos Lietuvos ir užsienių: Estijos, Latvijos, Gruzijos, Rusijos, Vokietijos, JAV. Atvykę dailininkai čia dirba ir po vieną sukurtą emalio miniatiūrą padovanoja Kintams. Susidarė visai rimta emalio darbų kolekcija. Ją jau eksponavome Solo miesto emalio muziejuje Ispanijoje. (Dar kartą primenu: Kintai yra kaimas – F.K.)
– Vadinasi, kintiškiai mato tuos menininkus, pabendrauja su jais ir žino, kaip jie sunkiai suduria galą su galu. Tai pasakykite, kodėl kaimo žmonės savo vaikus leidžia į jūsų dailės mokyklą?
Rita: Kaip anksčiau čia tėvai žiūrėjo į menininką: paplaukęs, nerandantis gyvenime vietos, kažkoks „nabagas“... Ir dar, aišku, kiekvieną dieną girtas. Sakydavo, pasižiūrėk, kaip jie gyvena, – tai negi ir tu nori taip gyvent? Dabar požiūris yra pasikeitęs. Ir į mus, ir mūsų profesiją jau žiūrima kitaip.
Romas: Dabar atvažiuoja pas kintiškį giminės ar draugai iš kitur, taigi visus veda pas mus ir rodo: va čia mano vaikas padarė – ir šitą, ir kitą. Jau žmonės jaučia pasididžiavimą, o gal tiksliau būtų sakyti, jie tiesiog jaučiasi laimingi.
Rita: Jau toks lyg ir vietinis „klanas“ atsirado. Vaikai jaučia, kad jie yra kitokie... Ta atmosfera juos vilioja.
Romas: Ypač didesnius. Iš tų, kurie studijuoja Dailės akademijoje arba jau yra ją baigę, bent jau aš negirdėjau nė vieno, kuris pasakytų: ir kodėl aš lindau į tą dailę? O ir tie, kas po mūsų mokyklos renkasi kitas profesijas, jau supranta, kad pats muzikos ar dailės pasimokymas jauną žmogų daro universalesnį. Jo erudicija didesnė. Ir būdamas verslininkas ar kitur dirbdamas jis jau kai kuo bus iš karto pranašesnis už kitus.
Rita: Japonai vaiką juk nuo mažumės ugdo per meną, kad jis taptų visapusiška, kūrybinga asmenybė. O kokioje profesijoje, pasakykit, šiandien nereikia kūrybos, kūrybingo mąstymo? Kiekvienas darbdavys turbūt nori, kad žmogus nebūtų tik sraigtelis, kad jis dar truputėlį ir mąstytų. Su tokiu visada lengviau dirbti bet kuriam darbdaviui.
Romas: Todėl mes priimame į mokyklą absoliučiai visus norinčius. Pasitaiko tokių, kurie tiesiog ant lentos nepataiko piešti. Piešia kažkur šalia, ore... Bet garsas, kaip ir spalva, vaizdas, taip veikia vaiko smegenis, kad jis netrukus ima jaustis visai kitoks.
Rita: Muzikuoti, tiesa, turime tik vieną instrumentą – pianiną. Na, dar yra vokalas. Dar choreografija. O dailėje yra daug tų nišų, kuriose vaikas gali atsiskleisti: tapyba, grafika, skulptūra, dizainas ir kompiuterinė grafika.
Romas: Bet smagiausias dalykas dirbti su tais mažiukais, septynerių metų. Tiesa, į dailės mokyklą oficialiai priimama nuo devynerių, bet jeigu ateina jaunesnis – jis ateina ir nori piešt! Tai kaip tu gali jam atsakyti?..
– Dėkoju už porą valandų, praleistų drauge su jumis šventnamyje ir už pajustą Vydūno dvasią.
P.S. Ir kam kaimui tos saugumo pažymos?.. Labai atsiprašau Kintų, kad tokį gražų kaimą prie marių „įvyniojau“ į jas. Tiesiog norėjau, kad apie jį sužinotų kaip galima daugiau Lietuvos, ypač mieste.
Ferdinandas KAUZONAS
Grupelė jaunųjų Kintų menininkų prie savo šventnamio (Tarvydų asmeninio archyvo nuotr.)
