Kas yra tas putinizmas? Ogi neva egzistuojanti demokratija ir formalumai, kai su politiniais oponentais galima dorotis per teisėsaugą. Dar žiniasklaida, nacionalinio saugumo sumetimais kontroliuojama ir cenzūruojama. Na, ir dar po kojomis – patikimi cerberiai. Kiek nedaug tereikia... Na, dar bukaproitiškai skanduojanti dauguma, bet čia jau nėra joks deficitas.
Apie Rusiją ir Ameriką
Politikai dirba ne kauptukais – jie nėra valstiečiai. Jie dirba žodžiais, kurie perkeliami į įstatymus ir teisinę bei vertybinę aplinką. Vladimiras Putinas savo rinkėjams teigia, kad aplink – priešai, kurie supa Rusiją, o ši tik ginasi (tiesa, kažkaip grobdama svetimas teritorijas). Todėl esą reikia „prisukti veržles“, nes aplink esantys priešai pasinaudos visokiomis ten žodžio laisvėmis... Jis kalba, o didelė dalis tautos bliauna įkandin.
O kaip Lietuvoje? Mūsų pirmoji madam irgi kalba. Ir diegia madas bei patyliukais stumia „šiokias tokias“ nuostatas. Apie ką gi ji kalba? Nagi štai.
Pavyzdžiui tai: Rusija yra teroristinė valstybė. Tokį atradimą D. Grybauskaitė miestui ir pasauliui ištransliavo prieš porą savaičių. Tikrai taip – Rusija tokia yra, kiek aš atsimenu, bent jau nuo 1917 metų. Ir kas iš to? Nežinau, ar apie tai buvo dėstoma prezidentės narsiai lankytoje Aukštojoje partinėje mokykloje, bet Rusijos bolševikų partijos manifestai visada buvo tipiškos tarptautinės teroristinės organizacijos deklaracijos. Ir tai jokia ne naujiena – taip buvo ir pernai, ir prieš penkerius metus, ir prieš penkiolika. Ir dar anksčiau. Rusija tokia buvo ir tada, kai, vos atėjusi į valdžią, prezidentė baudėsi su ja pagerinti santykius. Tokia ir liko.
Kas seka iš pačios ponios prezidentės deklaracijos? Kokie praktiniai politiniai veiksmai tarptautinėje arenoje iš to išsivolioja? Mėginsime įtvirtinti šią tiesą kur nors ESBO, JTO ar OBŽ? Abejoju. Net ir ženklų nematyti. Aišku, kuoktelėjusių Jos Ekscelencijos fanų klubas rėks: „Gerai, kad tiesą pasakė.“ Gal ir gerai kaskart prie pietų stalo pakartoti tiesą, kad pasituštinus reikia pasinaudoti tualetiniu popieriumi. Apie tokios edukacijos naudą ir smagumą klausti dabar negalima, nes gali būti įtartas darbu rusams. Tiek to. Nei Ukrainos įvykiams, nei Rusijos vidaus ar užsienio politikai D. Grybauskaitės politologiniai atradimai neturi tiesiog jokio poveikio, tad užlenkime pirštą – tai riksmas vidaus rinkai. Pirmas pirštas užlenktas. Dar vienas triukšmas – atgijusi CŽV kalėjimų tema. Dabar prezidentė sako, kad „Lietuva turės prisiimti atsakomybę“ už tai, kad kažkas visgi kažkur Lietuvoje neva buvo apnakvindinęs Talibano banditus. Prisimenant D. Grybauskaitės prezidentavimo pradžią, sapaliones apie tai, kad buvom Amerikos politikos įkaitai, žinant, kad ponia tiesiog visu vidumi nemėgsta JAV, – nieko keisto. Teoriškai keista kitkas. Tai sako prezidentė, prie kurios durų klusniai susirangęs guli naminis atsakomybių sargis – toks Darius Valys. Jis netgi turi pavaduotoją – poną (irgi Darių) Raulušaitį. Ir dar yra daug visokių ten atsakomybių prievaizdų – ištikimų ir pasirengusių. Kol kas jie negavo komandos „FAS“ arba „Paimk“. Užlenkiame antrą pirštą, nes čia viskas irgi vidaus rinkai, – užsienyje niekam penki ar šeši talibų banditai, kurie nakvojo ar nenakvojo Antaviliuose, neįdomūs. Du pirštai užlenkti.
„Taigi, įdomu, ar Lietuvos teisėsauga gaudys CŽV darbuotojus po visą pasaulį, ar ne? Ar Lietuvos teisėsauga laikysis Lietuvos įstatymų reikalavimų, ar juos ignoruos? Bus įdomu pažiūrėti, kaip jie elgsis, nors... Jiems nusispjauti į visuomenės nuomonę“, – savo „Veidaknygės“ paskyroje klausia Valstybės saugumo departamente dirbęs Kastytis Braziulis. Bandau prognozuoti – anksčiau užlenkti du pirštai bus reikalingi prognozei pagrįsti.
Drįstu prognozuoti, pone Kastyti, – nebus nei tyrimų, nei areštų, nei kitų iniciatyvų, kol nebus numatoma aiški politinė nauda. Taigi – užlenkti du pirštai: vienas antirusiškas, kitas – antiamerikietiškas.
Ėdžios ir bizūnas
Neseniai, irgi maždaug prieš savaitę ar dvi, ištiko kur kas mažesnės reikšmės įvykis nei JAV žvalgų kalėjimų, kuriuose buvo kankinami nekalti ėriukai, atradimas. Užsidarė ir dalinai į kitą partiją įsiliejo nedidelė, amžinai neparlamentinė Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS). „Numarytuvės“ praėjo tyliai, niekam neparūpo – bemaž niekas apie tai nė neužsiminė. O visgi ši partijukė kartu su jos vadovu Arvydu Akstinavičiumi kai kam buvo panaši į tų tokių beveik mirštančių senienų – vertybių – puoselėtojus. Naivuolius, kurie manė, kad galima daryti politiką nebūnant labai turtingiems ir kad demokratija galioja ne tik tiems, kurie – jau prie ėdžių arba turi daug milijonų užantyje. Realybė sutrynė į miltus tokias iliuzijas, bet ne tai svarbu. Šios partijos tylios pakasynos tyliai paženklino dar vieną „valdomos demokratijos“ kūrimo etapą. Partijos, kurios spėjo prie valdiškų dotacijų ėdžių, yra paverstos biudžetinėmis organizacijomis. Kad viskas būtų dar absurdiškiau ir lengviau valdoma, joms net prikergė viešojo pirkimo procedūras, kaip kokioms ministerijoms ar seniūnijoms. Tos kitos, kurios prie ėdžių nespėjo, buvo priverstos užsikasti kaip ta nelaiminga LSDS. Kartu viskas padaryta taip, kad iš už biudžetinės dotacijos iškritęs žaidėjas (kaip kokie liberalcentristai) nebegalėtų grįžti ir kad naujų politinės rinkos dalyvių neatsirastų. Dabartinės dotacinės partijos, kurios gana drausmingai balsavo už nūnai galiojančią finansavimo sistemą, pačios naudojosi privataus verslo finansavimu, kurį uždraudė kitiems.
Galiojanti D. Grybauskaitės sugalvota valdiškomis pasmerktų būti partijų šėrimo sistema neleidžia nei išgyventi be dotacijų, nei gauti paramos iš verslo. Teorinė galimybė, kad partiją finansuos keli susimetę nariai milijonieriai, yra šiek tiek mažiau reali nei laimėtas aukso puodas.
Kas gi yra ta valdiška biudžetinė partija? Kitados, kai besikurią Lietuvos liberalai dar mėgdavo skaityti bent jau Augustą von Hayeką, jie žinojo, kad „šalyje, kur vienintelis darbdavys yra valstybė, opozicija reiškia lėtą mirtį badu“. Tas pats yra su tik valdžios išlaikomomis valdiškomis partijomis. Šalia ėdžių yra ir bizūnas. Antai, pasipriešins strateginiam sumanymui kokia nors partija, kuri tegul ir daugumoj... Galima atlenkti pirštą – bet kurį iš anų dviejų pirmųjų.
Paklusniai ties durimis besivoliojąs sargis gali atlikti (geriausia – prieš rinkimus) kratą, o geriau – jų seriją ir pagal vieno, ir pagal kito piršto kryptį. Vienus galima „kratyti“ už talibų kančių slėpimą, kitus – už nepakankamą dėmesį „prorusiškai propagandai“. Galima suabejoti (beveik be klaidų) kurios tik nori partijos buhalterija. Tada viskas pagal ištobulintą scenarijų – bizūnu per užpakalį ir marš nuo ėdžių: įtarimas, krata, laikinosios apsaugos priemonės, t. y. „užmarinuota“ dotacija. Rinkimams artėjant galima net organizuoti parodomųjų teismo posėdžių maratoną. Norintys įtarti, kad ginu kokią nors Darbo partiją, gali nurimti ir nebepasakoti senų anekdotų – tas pats prokuroras panašiai elgėsi ir su konservatoriais „Mažeikų naftos“ byloje.
Cenzūrą į studiją!
Taigi, politinių klausimų sprendimas pasitelkiant grotas, antrankius ir prokurorus sargius (kaip kaifavo rusų tauta nuo Michailo Chodorkovskio patvarkymo) – įsisavintas. Pridėjus finansinius apynasrius ir garantijas, kad joks ten privatininkas ne tik nepastatys terminalų „pigiau, nei priklauso“, bet ir neduos litų nekontroliuojamoms partijoms, – viskas jau geryn. Turime beveik putinizmą, bet... kažko trūksta. Ir atsitik tu man taip – berašant tekstą į paštą įskrieja prezidentūros pranešimas spaudai. Jį privalau įdėti visą. Tai yra propagandos ir demagogijos šedevras, kuris leido net atsipalaiduoti – man nesivaidena: tikrai nuosekliai esti vykdoma „valdomos demokratijos“, kuri patinka visokiems putinams ir orbanams, diegimo politika.
Skaitykime ir kaifuokime: „Penktadienis, gruodžio 12 d. (Vilnius). Siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą ir apginti visuomenę nuo priešiškos propagandos ir dezinformacijos, Seimui teikiamos Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos.“
Kasdien susiduriame su naujomis informacinio karo atakomis. Jų taikiniai – mūsų žmonės. Jiems brukamas nepasitikėjimas savo valstybe, istorija ir kariuomene, naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Konstitucija įpareigoja apsaugoti Lietuvos informacinę erdvę. Šiame kare negalime būti beginkliai“, – sako Prezidentė.
Valstybės vadovės teikiamomis pataisomis įvedamos naujos su ES teise suderinamos efektyvios reguliavimo priemonės – baudos, atitikties nacionaliniam saugumui procedūra, galimybė teisme ginti viešąjį interesą bei išplėstos Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pareigos ir atsakomybė.
Už karo propagandą, raginimus keisti konstitucinę santvarką, kėsintis į šalies suverenitetą siūloma skirti baudą iki 3 proc. metinių transliuotojo pajamų. Tokio paties dydžio baudos gali būti taikomos ir retransliuotojams už televizijos programų, keliančių grėsmę Lietuvos valstybingumui, pakartotinį rodymą.
Įstatymo projekte siūloma nustatyti transliuotojų ir retransliuotojų atitikties nacionaliniam saugumui procedūrą ir įtvirtinti LRTK pareigą atsisakyti išduoti licenciją, uždrausti veiklą teismo keliu ar pasipriešinti akcijų perleidimui.
Prokurorui, valstybės institucijoms bei visuomenės informavimo srityje veikiančioms asociacijoms suteikiama galimybė teisme ginti viešąjį interesą tuo atveju, jei LRTK nepaisytų raginimo užkirsti kelią karo propagandos ir grėsmę Lietuvos valstybingumui keliančios informacijos skleidimui.
Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.
Galiojantis retransliuotojų veiklos reguliavimas neatitinka ES teisės, todėl pataisomis siūloma atsisakyti retransliavimo ne radijo dažniais licencijų. LRTK paliekama teisė stabdyti, naikinti transliavimo licencijas, taip pat uždrausti vykdyti nelicencijuojamą veiklą teismo keliu.
Informacinės erdvės apsaugos priemonių imasi ir Latvija bei Estija. Griežtos bausmės dėl transliavimo ir retransliavimo tvarkos pažeidimų taikomos daugelyje Europos Sąjungos šalių.
Taigi – labai svarbus elementas – cenzūra – irgi esti pakeliui. Baisu net ne tai, kad pakeliui, bet tai, kad viskas vyskta nukvakusiai miniai linksint, o prijaukintoms politinėms partijoms (trenks bizūnu ir nugins nuo ėdžių) – tylint ir švilpaujant.
Stukačių kultūros diegimas
Kas yra dar bjauriau už valdišką cenzūrą – D. Grybauskaitė aršiai diegia „beldimo“, stukačinimo kultūrą. Tik tai tegali reikšti ši pastraipa:
Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.
Maža to, kad ji nesiėmė pati nutraukti absurdiškos praktikos, kai internautai persekiojami už „pasikėsinimą ją įžeisti“, – dabar ponia ragina pranešti ne apie mokesčių slėpimą, ne apie automobilio statymą ant žolės. Ji ragina skųsti kaimyną už pažiūras. Ir ragina prokurorus bei saugumą būti iš esmės stribais. Tokia yra mano nuomonė, jei nuomonė, Jos Didenybės nuomone, dar išvis galimas dalykas.
Pačiam yra tekę padirbėti LRTK. T. y. toje vietoje, kur siekiama įdarbinti cenzorius. Ir visgi, atvirai sakau, – jei toks įstatymas, kurį siūlo Lietuvos širdžių dama, būtų priimtas, nenorėčiau ten daugiau darbuotis. Tai asmenų, išėjusių visokių glavlitų (sovietinės cenzūros institucija) mokyklas, darbas – kagėbistų ir gestapininkų dirvonai. Tik chroniškas, sertifikuotas stukačius gali manyti, kad turi galių nubrėžti atitinkamas ribas.
Kas bus, jei daugumą LRTK turės tokie „sprendikai“, kurie nutars, jog D. Grybauskaitės ir Rasos Juknevičienės nuotraukos su maskuojančiomis karinėmis uniformomis prie straipsnių, kuriuose remiami Izraelio smūgiai HAMAS banditams, yra karo propaganda? Aš už smūgius ir kol kas dar galiu pasakyti tai. Kol dar nėra putinizmo. Jam įdiegti Putino nereikia. Yra Dalia ir jos baubiantys mylėtojai.
