Realaus nedarbo lygio Lietuvoje niekas neskaičiuoja. Šviežiausiais Darbo biržos duomenimis, registruotas nedarbas Lietuvoje – 14,2 procento, Statistikos departamento – 17,8 procento. Šie skaičiai nelabai ką turi bendro su realiu nedarbu. Darbo birža skaičiuodama darbingais laiko net mokyklos suole sėdinčius 16-mečius, o statistikai procentus išveda apklausę 0,5 procento gyventojų.
14 procentų, arba „tam tikra melo rūšis“
Kai Lietuvos darbo birža paskelbia naujausius lapkričio pirmosios duomenis, kad Lietuvoje registruotas nedarbas yra 14,2 procento, eilinis pilietis iškart susiskaičiuoja, kad iš šimto darbingo amžiaus žmonių – 14 darbo neturi. Bet tai klaida.
Iš tiesų šis rodiklis skaičiuojamas, registruotus darbo biržoje bedarbius dalijant iš darbingo amžiaus asmenų skaičiaus. Todėl gaunamas ne nedarbo lygis, o tik santykis tarp bedarbių ir darbingo amžiaus žmonių. O darbingo amžiaus asmenys Lietuvoje laikomi visi nuo 16 metų iki pensinio amžiaus, neišskiriant nei mokinių, nei dieniniame kurse besimokančių studentų. Taigi, mokyklos suole sėdintis gimnazistas yra darbingų žmonių statistikoje.
Kai tai sužinojome, pamanėme, gal suklydome, gal bent gimnazistai yra išbraukiami iš potencialių darbininkų sąrašų?
Valdas Maksvytis, Lietuvos darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vyriausiasis specialistas, patvirtino, kad tikrai „niekas nėra išbraukiami, nei tie, kurie mokosi, nei tie, kurie studijuoja“.
Nusistebėjus, kam reikalingas toks klaidinantis rodiklis, specialistas paaiškino: Darbo birža taip skaičiuoja tam, kad galėtų operatyviai palyginti nedarbo situaciją tarp teritorijų Lietuvos viduje, nes Statistikos departamentas pateikia tik praėjusio ketvirčio skaičius.
Vadinasi, tas tautai skelbiamas registruoto nedarbo lygis visiškai neatspindi tikrovės?
„Taip prisiinterpretuoti tikrai galima, bet nepamirškime to, kad statistika yra tam tikra melo rūšis ir čia yra priklausomai nuo to, ką siekiama parodyti, ir tada renkamas tas procentas“, – sulaukėme Darbo išteklių skyriaus Vyriausiojo specialisto atsakymo.
17, 8 procento – iš pusės procento gyventojų
Praėjusią savaitę Statistikos departamento paskelbtas trečiojo ketvirčio nedarbo lygis Lietuvoje siekia 17,8 procento.
Statistikos departamentas nedarbo lygį išreiškia bedarbių ir darbo jėgos (tai yra visi užimti gyventojai nuo 15 metų plius bedarbiai) santykiu.
Tačiau 15– 16 metų ar vyresni asmenys, kurie mokosi ir aktyviai neieško darbo, yra priskiriami neaktyviems gyventojams ir skaičiuojant nedarbo lygį neįtraukiami.
Lietuvos statistikos departamentas gyventojų užimtumo statistinį tyrimą atlieka, vadovaujantis Europos Tarybos ir Europos Komisijos reglamentais. Šis tyrimas atliekamas, taikant imčių metodą. Pavyzdžiui, per trečiąjį 2010 metų ketvirtį apklausta 14,1 tūkstančio, arba 0,5 procento, 15 metų ir vyresnių šalies gyventojų, po to tyrimo rezultatai perskaičiuoti visiems gyventojams.
Ar šis skaičius, apklausus gyventojus, realesnis? Kreipėmės į specialistus.
Du rodikliai įneša painiavos
„Darbo biržos procentas – nėra nedarbo lygis, o tik bedarbių ir darbingo amžiaus asmenų santykis“, – paaiškina Rimantas Rudzkis, “DnB Nord“ banko vyriausiasis analitikas. Ir to santykio net nereikėtų vadinti nedarbo lygiu, tačiau jis yra reikalingas, nes statistikos departamento teikiamas rodiklis atsilieka keliais mėnesiais.
Vadinasi, Statistikos departamento duomenys yra realus nedarbas? „Jis ištraukia iš registro kokius 8 tūkstančius žmonių ir paskui mėgina juos apklausti. Suranda dirbančius, ieškančius darbo, o dalies iš viso neranda, ir ką daryti, kur įrašyti tuos, kurių neradai, kurie šiuo metu gal Londone?“, – ir statistikų rodikliu abejoja R. Rudzkis.
Anot jo, blogiausia, kad nedarbo lygiu mes vadiname du skirtingus dalykus, o tada prasideda painiava.
„Ir pradeda A. Kubilius aiškinti, kad pas mus nedarbo lygis daug žemesnis, negu Ispanijoje, nes ten 20 procentų, o pas mus 14. Nes kodėl jam turi šauti į galvą, kad čia skirtingi rodikliai?“, – painiavos mechanizmą aiškina banko analitikas.
Rodiklis – mokslininkams, o ne liaudžiai
„Makroekonomikoje mums reikia nedarbo rodiklio, kad žinotume ekonomikos būklę: ar ekonomika nėra perkaitimo stadijoje, ar ji nėra krizinė, ar galime laukti infliacijos, ar ne. Tas rodiklis rodo temperatūrą ligoninėje, bet ne ligonio temperatūrą“, – paaiškino ekonomistė, socialinių mokslų daktarė Aušra Maldeikienė.
Anot ekonomistės, mokslui yra reikalingi abu rodikliai – kaip indikatoriai. Tačiau kaip nedarbo rodikliai jie abu yra iškreipti. Mokslininkus, makroekonomistus domina tendencija. O kaip šiuos rodiklius traktuoja paprasti žmonės – tai jau visai kita kalba, mat ekonomistai ir eiliniai piliečiai skaičius vertina skirtingai.
„Kai nedarbas prie G. Kirkilo buvo 2,9 procento, aš tada nemiegodavau, man, kaip ekonomistei, buvo klaiku, nes aiškiai supratau – tuoj bus juoda krizė“, – prisiminė “aukso laikus“ A. Maldeikienė. Toks žmonėms mielas procentas esą makroekonomistams rodė, kad Lietuvoje yra peržengta natūralaus nedarbo riba (4,5– 5 procento) ir gresia ekonomikos perkaitimas.
„Jei nedarbas Lietuvoje mažesnis, negu 5 procentai, tai Lietuvos ekonomikai blogai, bet normaliam žmogui atrodo gėris – žiūrėk, nedarbo nėra. Jei nedarbas iki 8 procentų – nieko, po to prasideda kitos problemos“, – dėstė makroekonomikos pagrindus socialinių mokslų daktarė.
„Tačiau, jei esant 18 procentų nedarbui, stebimas šioks toks kainų kilimas – dar yra mažytė prošvaistė, nes gali didėti infliacija, kurtis darbo vietos, ir jau tada išbrisime. Bet natūraliai žmogus kaip tik išsigąsta – toks nedarbas, ir dar infliacija. Bet jei toks nedarbas, ir kainos nekyla – na tada jau “chana“, – vaizdingai dėsto pašnekovė.
Šitaip, anot ekonomistės, yra atsitikę Japonijoje. Šalis esą baigia griūti ir nežino, ką daryti, nors mums ir atrodo, kad Japonijoje viskas gerai.
Šalis, kurioje nėra bedarbių
Ką gi tuomet makroekonomistams sako naujausi statistikos duomenys apie 17,8 procento nedarbo Lietuvoje?
Anot A. Maldeikienės, toks procentas byloja apie labai didelį nedarbą, kuris Lietuvoje labai baisus socialine prasme, mat „mes esame ta šalis, kurioje nėra bedarbių, bet yra tinginiai“.
Socialinių mokslų daktarė kelia klausimą, kodėl, kai prasideda krizė, visoje Europoje ir visame pasaulyje bedarbiai yra bedarbiai, ir jiems mokamos išmokos, o Lietuvoje, nors krizė yra viena didžiausių pasaulyje, susiformavo tokia ir valdžios, ir visuomenės opinija, kad bedarbiai yra tinginiai.
Ekonomistė teigia girdėjusi verslininkų aimanų, kad bedarbiai už 1000 litų dirbti neina, o šie daugiau mokėti negalintys, mat užsakovai irgi didesnių įkainių nemoka.
A. Maldeikienė svarsto: pirma, kodėl žmogus turėtų eiti dirbti už 1000 litų, jei gauna tokias sąskaitas už šildymą? Antra, jei darbdavys tegali mokėti darbuotojui 1000 litų, jis „neprotauja“.
„Kvailiausia, kad visi šioje šalyje mąsto, jog žmonės gali išgyventi už minimalią algą. Negali jie išgyventi Lietuvoje už minimalią algą. Ir jei jie moka nors truputį ekonomiškai mąstyti ir turi racionalų protą, jie tikrai nedirbs už tūkstantį, nebent turėtų kitą pajamų šaltinį“, – teigia ekonomistė.
A. Maldeikienė įsitikinusi: jei nori samdyti darbuotoją, turi mokėti jam tokią algą, kad jis išgyventų ir kad tai atitiktų jo išsilavinimo logiką. Juolab, jei tau reikės to žmogaus po metų, turi su juo dalintis ir reikia jį gerbti. Juk, anot pašnekovės, „tu negali žiemą nešerti aklio, kuris tau bus reikalingas pavasarį“.
„O kai verslininkas sako, kad negali daugiau mokėti, aš žiūriu, į kokią jis mašiną įsėdo. Jei negali mokėti – irgi varyk troleibusu“, – sako A. Maldeikienė.
Realus nedarbas gali būti ir mažesnis
„Kol kas nedarbas Lietuvoje yra laisvi samprotavimai apie 14 – 18 procentų“, – su tuo, kad nedarbo statistika iškreipta, sutinka ir Boguslavas Gruževskis, docentas, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius.
Anot B. Gruževskio, pareikalavus registracijos darbo biržoje dėl privalomojo sveikatos draudimo mokesčio nemokėjimo, žmonės ėmė registruotis ne dėl ekonominių, o dėl socialinių priežasčių, kad apsaugotų pajamas, gautų išmokas ar nemokėtų socialinio draudimo mokesčio.
Šie žmonės atliekant Statistikos departamento tyrimus, ėmė tapatinti save su bedarbiais, mat registracija darbo biržoje yra tarsi požymis, kad tu ieškai darbo, nors realiai jo ir neieškai.
Pasak B. Gruževskio, Lietuvoje visada buvo vienas iš aukščiausių ekonominio neaktyvumo rodiklių – dar klestėjimo laikotarpiu turėjome 28– 32 procentus ekonomiškai neaktyvių gyventojų, tarp jų ir žmonių su negalia, namų šeimininkių. Dabar pusė jų buvo priversti užsiregistruoti darbo biržoje ir, kol galios tokia tvarka, mes esą visada turėsime aukštesnį nedarbo lygį, negu kitos šalys.
B. Gruževskio manymu, Vyriausybei būtų tikslinga turėti rodiklį, kuris charakterizuotų tikrąjį nedarbo lygį. „Tai turėtų būti rūpestis ir pono premjero, ir ūkio ministro, ir tą nesunku padaryti. Šis klausimas formuluojamas teisingai, bet nėra tokio užsakymo....“, – apgailestavo B. Gruževskis.
Nijolė KOSKIENĖ
