Lietuvos policijoje apie 30 procentų darbuotojų sudaro moterys. Dalis jų – administracijos atstovės – darbuojasi vien kabinetuose, bet didesnę dalį sudaro pareigūnės, tiriančios nelaimes ir nusikaltimus, net ir organizuotų gaujų įvykdytus, patruliuojančios gatvėse, dirbančios areštinėse, šeimininkaujančios joms paskirtose apylinkėse.
Kiek policininkių turi savo šeimas ir yra motinos, statistika nefiksuoja. O jeigu fiksuotų, tai Kalvarijos policijos (Marijampolės apskr.) tyrėja Daiva KVEDARIENĖ (33 m.) būtų viena iš nedaugelio Lietuvos policininkių, puošiančių statistikos grafą „daugiavaikės mamos“. Tris nepilnamečius vaikus turinti pareigūnė patektų ir į dar dvi „policijos retenybių“ grupeles: bent jau Kalvarijos policijoje ji tarp vyrų yra vienintelė apylinkės inspektorė, o Lietuvoje – viena iš 5 kinologių šalia bene 70 kinologų vyrų. Motinos dienos išvakarėse „Akistatos“ kalbinta D. Kvedarienė pasakojo apie savo motinystę, džiaugėsi pėdsekio Granto nuopelnais, svarstė apie policijos įvaizdį.
– Galbūt Motinos dieną savo šeimoje minite kaip nors tradiciškai?
– Ypatingų tradicijų neturime, bet ši diena mums yra viena didžiausių šeimos švenčių. Susirenkame mūsų sodyboje trijų kartų mamos su savo vaikais: mano močiutė, mano mama ir aš. Triguba Motinos diena! Branginu tokias akimirkas. Juk labai svarbu turėti šeimą, bendrauti, kartu džiaugtis. Man svarbu nejučia perduoti šią bendravimo būtinybę savo vaikams. Jie mato, kaip mes vertiname vieni kitus, ir patys tai perima.
– Šiek tiek papasakokite apie savo vaikus. Ar jie – mamos veidrodis?
– Mantas ir Rita – jau gerokai ūgtelėję paaugliai, gimę pamečiui. O mūsų jaunėlis Kajus – dar tik pirmokas. Mantas yra aktyvus sportininkas, kaip ir aš kadaise mokykloje. Jis kartais pasvajoja apie karo tarnybą. Gal potraukis uniformai – irgi iš manęs? Rita yra muzikali – dainuoja, groja gitara, šoka, taip pat jodinėja žirgais. Aš kadaise irgi muzikos mokykloje išmokau griežti smuiku. Be to, Rita paveldėjo daug mano charakterio bruožų – užsispyrimą siekiant tikslo, ryžtingumą, kovingumą, principingumą. Į gyvenimą ji žiūri rimtai, pasvajoja apie žurnalistikos, psichologijos studijas. Na, o jaunėlis Kajus jau irgi neša iš mokyklos pagyrimus, dalyvauja konkursuose – irgi kol kas aktyvus vaikas.
– Kol kas nė vienas iš vaikų lyg ir nelinkęs savo ateities susieti su policija...
– Turbūt vaikai, matydami mane, daug užimtą darbe ir nuolat turinčią darbo rūpesčių, įsivaizduoja, kad kitose srityse yra lengviau. Aš niekada neskatinau savo vaikų rinktis mano profesiją, bet jeigu kuris nors pasuks šiuo keliu, tai tikrai neatkalbinėsiu, o tik duosiu įvairių patarimų. Mūsų vaikai gerai žino, kad policininku turi dirbti tik šiai tarnybai pasišventęs žmogus, nepaisantis nelengvos materialinės padėties, nepriteklių policijoje. Štai mano kasdienio gyvenimo programa – tai Lietuvos policijos devizas: „Ginti. Saugoti. Padėti!” Tik aš visada dar pridedu susikurtą devizo tęsinį: „Niekad niekad neliūdėti!“
– Gal mamos-policininkės nekamuoja vaikų paauglystės problemos?
– Su tokiomis problemomis susiduria turbūt visi tėveliai, nepriklausomai nuo jų profesijos, bet svarbiausia, kad problemos būtų sprendžiamos kartu su tėvais, o ne užsimerkiant prieš jas, vaikus tik baudžiant ir laukiant, kada praeis ta paauglystė. Nuolat baustas vaikas, manau, užaugs turėdamas daug nuoskaudų, neigiamų emocijų, todėl nebus geras žmogus. O argi ne pats didžiausias tėvų siekis, kad vaikai būtų dori, geri žmonės? Kokios profesijos atstovai jie bebūtų, pirmiausia – pagarba sau ir kitiems, tinkamas požiūris į gyvenimą.
– Na, o koks požiūris jus atvedė į policiją?
– Noras tarnauti žmogui. Dirbti policijoje – mano svajonė nuo mokyklos laikų. Nors pirmiau sukūriau šeimą, bet ir studijos neliko nuošalyje. Dabar jau 13 metų, kai esu policininkė, ir tuo didžiuojuosi, nors Lietuvos policijos įvaizdis ir nėra pats geriausias. Niekada ir niekur neslepiu savo profesijos ir ginu policijos autoritetą, jeigu to prireikia. Esu sąžininga policininkė, todėl mane žeidžia ir skaudina, kai dėl konkretaus policininko blogo poelgio metama dėmė visai policijai. Juk policininkai – iš tų pačių žmonių, todėl ir yra tokių, kurie užėmę policijoje ne savo vietą. Todėl sakau, kad apsivalymas nuo netikrų policininkų yra gerai. Žinoma, man nemalonu išgirsti, kad policininkas paėmė kyšį ar sėdo vairuoti girtas, ar padarė avariją, pabėgo... Ir įkliuvusiųjų aiškinimas, kad taip nutiko dėl esą skurdo policijoje, mane pykdo. Taip, neturi būti tokia šalies policijos padėtis, kokia yra dabar, nes tada žmonės nesijaučia saugūs ir nepasitiki policija, bet aš žinau viena: ne dėl algos ėjau į policiją, o dėl to, kad tarnaučiau žmogui.
– Kaip žmonės vertina moterį policininkę? Esate apylinkės inspektorė – vienintelė pagal šias pareigas moteris Kalvarijos policijoje.
– Nesusidūriau su labai neigiamu požiūriu į mane, policininkę, vien dėl to, kad esu moteris. Nepasakyčiau, kad žmonės uniformuotomis pareigūnėmis mažiau pasitiki. O kad nustemba, tai tikrai taip. Buvę visko – net baiminomės galimų avarijų, kai pravažiuodami vairuotojai net atsisukdami žiūrėjo į mus, mašinas stabdančias dvi uniformuotas patrules ir tarnybinį šunį! Bet taip buvo iš pradžių, o dabar gal jau visi pripratę. – Ar dažnai savo darbe susiduriate su pavojais?
– Pavojus pavojui nelygu. Visai neseniai vykome su kolega pagal iškvietimą į namą, kuriame buvo užsibarikadavęs vyras ir grasino nusižudyti. Kai nuvykę bandėme išprašyti jį iš dūmuose skendinčio užrakinto namo, vyras sviedė į mane puodelį per langą. Pažiro stiklai – puodelis pataikė man į veidą. Teko gydytis. Bet taip būna nedažnai. Dažniau apspjauna kokia sulaikoma neblaivi pažeidėja, o vyrai gatvėje laido nepagarbias replikas. Nepagarbos ir neprognozuojamo elgesio labiausiai reikia tikėtis iš neblaivių asmenų. Galiu pasakyti, kad tikra teisybė, jog keli girti vyrai dažnai yra kur kas geriau, negu viena girta moteris. Šios būna agresyvios ir nenuspėjamos.
– O kaip elgiatės su pažeidėjais ar įtariamaisiais, kuriuos gerai pažįstate? Gal jiems esate labai nuolaidi?
– Jiems nesu nuolaidesnė. Pavyzdžiui, esu dariusi kratas pažįstamųjų namuose. Tie mano pažįstamieji turi suprasti, kad tai – mano darbas, ir viskas. O jeigu įkliūtų gana artimas žmogus, yra galimybė tyrimą perduoti kitam pareigūnui, kad niekas neįtartų manęs šališkumu.
– Pakalbėkime apie jūsų keturkojį „policininką“ Grantą, kurio vadė – moteris. Kokie šio „komisaro“, narkotikų platintojų baubo, nuopelnai policijoje?
– Šioje tarnyboje reikia tik labai mylėti šunis, o kinologo lytis, manau, ne taip svarbu. Kalvarijos policijoje tarnybinio šuns idėją pakišau pati – įkalbėjau tuometį komisariato vadovą. Dabar vokiečių aviganiui Grantui yra 7 metai, jis policijoje – jau šeštus metus. Tai pirmas mano tarnybinis šuo. Jis dresuotas pagal pagrindinę programą: žmogaus ir daikto paieška, pėdsekystė, bendras paklusnumas, apsaugos funkcijos. Granto specializacija – narkotinių ir psichotropinių medžiagų paieška. Įdomu, kad jo mama – pasienyje tarnavusi „pareigūnė“. Kursuose su Grantu mokausi ir aš pati. Liūdna, kad šio patyrusio šuns karjera policijoje jau baigiasi. Toks šuo rengiamas tarnybai apie trejus metus, o gali tarnauti tik tol, kol jam sukaks 8-eri ar 9-eri. Taigi jau ieškau Grantui pamainos. Geriausi Granto veiklos pasiekimai – kvaišalų paieškoje: jis yra apieškojęs daug vietovių, pastatų, automobilių, žmonių ir aptikęs kanapių, kokaino, heroino, amfetamino. Taip pat ieškojęs miške pasiklydusių žmonių, ne kartą pėdsakais nuvedęs tiesiai pas pažeidėją į namus. Su Grantu esame dalyvavę ir kinologų varžybose, parsivežę apdovanojimą.
– Turbūt ir klausti nereikia, kad tokioje tarnyboje šuo ir kinologas turi būti draugai...
– Aš kitaip pasakysiu: kinologas – šuns vadas. Šuo išmokytas paklusti savo vadui. Tokie terminai šioje srityje. Na, o paprasčiau tariant, aš Grantui – ir šeimininkė, ir draugė, ir net mama, kaip sako mano vyras Andrius. Su Grantu tik aš galiu pasiekti gerų rezultatų. Kitas mano kolega, sakykime, pasiskolinęs Grantą, nemokėtų su juo dirbti. Todėl būna, kad dėl Granto esu netikėtai iškviečiama vykdyti užduoties ir po darbo valandų, ir savaitgaliais – ir naktimis, ir tik auštant. Bet esu fanatikė šiame darbe, tad lengvai galiu mesti pradėtus darbus namie ir lėkti... Grantu aš pasitikiu besąlygiškai. Besąlygiškas pasitikėjimas šunimi yra pagrindas siekiant gerų darbo rezultatų šioje srityje. Nepasitikint savo šunimi, kinologu dirbti negalima. Kur šuo, siekdamas tikslo, veda, ten reikia bėgti paskui jį ir akylai stebėti bei suprasti jo kūno kalbą (to mokoma kinologų kursuose). Juk išdresuotas šuo apie radinį parodo savo kūnu – pavyzdžiui, uodega, žvilgsniu, savo poza ir panašiai. Praleisi tą akimirksnį – darbas perniek.
– Jūsų kolegos jus vertina ne tik už gerą darbą policijoje, bet ir už aktyvią „užklasinę“ veiklą – organizuojant policijos renginius, kaimo bendruomenės veiklą. Kaip, būdama trijų vaikų mama, visur spėjate?
– Aš negaliu be aktyvios veiklos! Ir niekur kviesti manęs nereikia – pati įsisiūlau! Labai viliuosi, kad manęs netrūksta ir mano šeimoje. Ir agurkus pati raugiu, ir aplinką tvarkau, pati projektuodama gėlynus, ir sodinukais rūpinuosi. Stengiuosi spėti. Kai kada mažiau dėmesio skiriu tvarkai namuose, nes tam ne visada lieka laiko, be to, manau, kad ne tai gyvenime yra svarbiausia.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Irena Zubrickienė
AKISTATA
