Psichoterapeutas Andrius Kaluginas yra ne kartą sakęs, kad Lietuvoje būtų galima įkurti anoniminį neištikimų žmonių klubą, mat pas ji lankosi tiek daug žmonių, kurie yra vienaip ar kitaip susidūrę su neištikimybe – patys ją pajautę, išdavę savo partnerį, o neretai ir patys esantys meilužiai ar meilužės.
Andriau, šiandien kalbamės gana jautria tema – neištikimybė. Tačiau ar Lietuvoje neištikimų žmonių tikrai yra daug?
Neištikimybė yra dažna problema mano praktikoje, tačiau statistiškai to suskaičiuoti neįmanoma. Aš dažnai mėgstu juokauti, kad jaunas poras visada lydi neištikimybės rūkas – jie arba galvoja apie neištikimybę, arba jau yra neištikimi, tampa neištikimybės aukomis. Vienaip ar kitaip, neištikimybė dažnai lydi santykius, o ypač Vilniuje.
Kas pastūmėja partnerius ryžtis neištikimybei?
Yra net dešimt pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės būna neištikimi. Viena pagrindinių priežasčių – santykių atšalimas emocine, intelektualine prasme, gyvenimas dėl buitinių dalykų, nutolimas seksualine prasme – būtent tai ir yra priežastis, kodėl vienas iš partnerių atsiduria trečio asmens guolyje.
Dar viena svarbi priežastis – nauja meilė, tuomet yra kalbama apie skyrybas ir naujos šeimos kūrimą. Taip pat labai dažnai pasitaiko vienkartinių seksualinių nuotykių, pavyzdžiui, jei kalbame apie korporatyvinį vakarėlį, išvyką, kurioje taip pat vyrauja ir svaigalai.
Kokia bebūtų neištikimybė, ji turi savo priežastis ir ji nėra banali.
Dažniausiai manoma, kad neištikimi būna vyrai. Tačiau lygiai taip pat savo partnerius apgaudinėja ir moterys?
Visuomenėje yra labai gaji nuomonė, kad vyrai yra labiau linkę būti neištikimi. Tačiau iš savo praktikos galiu pasakyti, kad daugiau ar mažiau, vienodai yra linkę būti neištikimi tiek vyrai, tiek moterys.
Manau, apskritai ne lytiškume yra problema, o asmenyje, vienas žmogus bet kokiomis aplinkybėmis bus ištikimas, o kitas žmogus, vos pasitaikius progai – ja ir pasinaudos.
Taip pat dažnai žmonės bando ieškoti atsakymo, kada neištikimybė būna grėsmingiausia, tačiau čia jokios koreliacijos nėra, nors ir yra toks stereotipas, kad kuo ilgiau gyveni, tuo didesnis susvetimėjimas, tuo didesnė neištikimybės tikimybė. Tačiau kaip tik gali būti taip, kad ilgiau gyvenantys žmonės suformuoja pagarbos jausmą vienas kitam, todėl geriau skiriasi, o ne būna neištikimi.
Ar galima nustatyti, kuriame amžiuje lietuviai yra labiausiai linkę susigundyti ir nueiti neištikimybės keliu?
Aš dirbu su labai plačiu spektru žmonių. Esu dirbęs su žmonėmis, kurie jau per savo vestuves buvo neištikimi. Bet taip pat teko dirbti ir su 27-erius metus kartu pragyvenusia pora, kurioje vyras buvo neištikimas su vyresne moterimi.
...todėl galima sakyti, kad manymas, jog vyrams visuomet reikia jaunesnių – klaidingas?
Konkrečiu atveju – taip. Gali būti ne amžiaus, o socialinio statuso faktorius. Taip, vyrai stereotipiškai yra linkę būti su jaunesnėmis partnerėmis, bet nebūtinai. Taip pat labai pasireiškia ir lyčių lygybės principas, pastebima, kad moterys dažnai turi jaunesnius partnerius arba meilužius.
Dabar viskas keičiasi, anksčiau, taip, vyrai buvo linkę savo vyresnę žmoną keisti į jauną, bet dabar viskas keičiasi ir išsilygina.
Visuomenėje yra toks mitas, kad jei moteris yra meilužė – ji kalta, bet jei vyras meilužis, tai kaltas ne vyras, bet vis tiek moteris. Tai kas kaltas iš tiesų?
Santykiuose yra vienas pasakymas – vieno kalto nebūna ir aš sakau, kad taip, kol neperžengiama raudona linija. Kol žmogus dar yra ištikimas, toje dalyje jie yra abu kalti, gal vyksta nesusikalbėjimas, atšalimas, kiti faktoriai, bet jau kai peržengiama raudona neištikimybės linija, tuomet kaltas yra tikrai neištikimas partneris.
Tai galima lyginti su vogimu, jei aš galvoju apie tai, bet dar nedarau – tai objektas diskusijai, tačiau jei aš pavogsiu – būsiu kaltas. Neištikimiems žmonėms labai patogu pabrėžti abiejų kaltų mitą, taip jie pateisina savo poelgį. Tada man kyla klausimas – „kur tu buvai, kai tau jau į mintis atėjo neištikimybė?”
Tai reiškia, kad su antrąja puse reikia kalbėtis jau tada, kai pradedi galvoti apie neištikimybę?
Taip. Lygiai tas pats galioja ir su smurtu – jeigu žmogus jau jaučia intenciją, turi kažkokias fantazijas apie kitas arba kitus, jau verta susėsti ir pakalbėti, kas santykiuose yra blogai.
Jei darbo kolektyvas yra didelis, tai darbovietė tikrai gali tapti raudonąja zona. Ar vyras ir moteris darbe gali būti tik draugai, ar artimiau susibendravus, vienareikšmiškai laukia romanas?
Aišku, kad jie gali būti tik draugai, nes yra pavyzdžių, kai žmonės normaliai kartu dirba ir sąveikauja, kadangi turi tvirtas moralines pozicijas. Būtų naivu manyti, kad draugystė yra neįmanoma – įmanoma. Bet jei prie šio žodžio prisideda dar vienas žodis – likimo draugai – tai viską keičia, nes tai reiškia, kad žmogus darbe jaučiasi geriau nei namuose.
Toks žmogus dirba viršvalandžius, kad išvengtų namų, o kitame kambario gale sėdi toks pats žmogus, irgi vengiantis grįžti namo. Ir štai čia yra tarnybinių romanų pradžia. Juos sieja vienijanti jėga – tos pačios problemos, temos, pažįstami ir rūpesčiai, būtent dėl to dažnai įvyksta tarnybiniai romanai.
Daug diskusijų sulaukia ir klausimas, ar reikia tikrinti antrosios pusės mobilųjų telefoną. Kaip patartumėte jūs?
Manau, kad tai yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Jei tai yra visaverčiai santykiai, apskritai mobilieji įrenginiai neturi būti blokuojami, tada ir nereikia tikrinti.
Jei jūsų partneris yra užsidėję blokavimo sistemą, paprašykite, kad atblokuotų ir paaiškinkite, kad tiesiog norite pasižiūrėti, kas yra slepiama, tad jei jūs esate normaliuose santykiuose, turėtumėte ir sulaukti ne isterinės atakos, o normalaus atsakymo.
Paslapčia tikrinti mobiliojo nereikėtų, nes gali būti, kad jūs tiesiog nepasiruošę pamatyti tam tikrų dalykų, sakykime, sužinote, kad partneris yra neištikimas – ir kas toliau? Ar jūs pasiruošę skirtis? Ar jūs pasiruošę gyventi su ta informacija, kurią rasite? Tai daug paprasčiau ne paslapčia tikrinti ir įtarinėti, o tiesiog tiesiai paklausti arba paprašyti, kad parodytų.
Tikriausiai esminis klausimas, susidūrus su neištikimybe, visada išlieka tas pats – ar atleisti?
Viskas priklauso nuo to, kokia yra vertybinė jūsų sistema. Jeigu jums vyro neištikimybė yra gilus ir skausmingas pažeminimas ir ji laužo jūsų vertybių sistemą, tuomet tikrai nereikia atleisti.
Tačiau yra daugybę kitų faktorių – ar jūs pats buvote ištikimas, ar partneris prisipažino ir paaiškino. Jei paaiškino, kodėl problemos nesprendėte su juo, ar meilužis/meilužė yra vienas ir nuolatinis.
Nuo atsakymų priklauso ir sprendimas. Jeigu jūs savo partnerį labai mylite ir galite susitaikyti su neištikimybe, tuomet atleiskite.
Jeigu esate pasiruošę nuolatiniams neištikimybės epizodams, tada tikrai nedramatizuokite ir atleiskite. Bet daugelio pozicija yra tokia, kad peržengus raudoną liniją, kelio atgal nėra, tačiau dauguma nėra visi – kai kuriems tai yra normalu ir priimtina.
Pagal mano pasaulio suvokimą, neištikimybės nereikėtų atleisti, bet, aišku, yra daug kitų nevertybinių faktorių, ekonominė, socialinė priklausomybė dėl tam tikrų priežasčių, dėl ko jūs negalite palikti partnerio, tas irgi yra suprantama, nes gyvenimas nėra tik vertybės – gyvenimas susideda iš daugybės faktorių.
Visą pokalbį su psichoterapeutu Andriumi Kaluginu žiūrėkite vaizdo reportaže.
