Kalinių globėjas palieka Lietuvą

„Lie­tu­va ga­mi­na uba­gus ir va­ro žmo­nes iš Tė­vy­nės“, – sa­kė į re­dak­ci­ją už­su­kęs Ka­li­nių glo­bos drau­gi­jo­je dir­bęs, bet po li­gos į tė­viš­kę su­grį­žęs Vy­tau­tas Mi­ka­laus­kas. Pa­ty­ręs in­sul­tą vy­ras sa­kė tu­rįs iš­gy­ven­ti iš 294 li­tų pa­šal­pos.

„Net vais­tų ne­ga­liu nu­si­pirk­ti“, – taip sa­vo ap­si­spren­di­mą iš­vyk­ti iš Lie­tu­vos aiš­ki­no pu­sam­žis vy­ras.

Tė­vų so­dy­bo­je glau­dė ka­li­nius

Prieš ke­le­tą me­tų Vil­niu­je gy­ve­nęs ir Ka­li­nių glo­bos drau­gi­jo­je dir­bęs Vy­tau­tas Mi­ka­laus­kas ša­lia Kel­mės, Pa­kal­nės kai­me, esan­čio­je sa­vo tė­vų so­dy­bo­je pri­glaus­da­vo iš įka­li­ni­mo įstai­gų iš­leis­tus vy­rus.

Sa­ko ban­dęs juos at­ves­ti į do­ros ke­lią ir in­teg­ruo­ti į gy­ve­ni­mą.

Ka­dan­gi ir pa­ts bu­vo teis­tas, Vy­tau­tas Mi­ka­laus­kas su­pra­to, kaip sun­ku ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą su­grį­žus po ke­le­rių me­tų ne­lais­vės. „Jau­čiausi kaip vil­kas, li­kęs vie­nas be gau­jos, juo­doj dep­re­si­joj“, – me­na vy­ras.

Ka­li­nių in­teg­ra­ci­jai V. Mi­ka­laus­kas ti­ki­na leis­da­vęs sa­vo lė­šas, nes su­ge­bė­jęs at­si­ties­ti ir su­si­ras­ti dar­bo.

Dir­bo Ka­li­nių drau­gi­jo­je, inst­ru­men­ta­to­riumi li­go­ni­nė­je, grei­to­sios pa­gal­bos sto­ty­je, so­cia­li­niu dar­buo­to­ju vie­no­je pri­va­čio­je kli­ni­ko­je.

Sko­los

Ka­dan­gi iš ka­lė­ji­mo išė­ju­sius vy­rus pri­re­gist­ruo­da­vo tė­vų so­dy­bo­je, jų var­du pra­dė­jo ei­ti są­skai­tos už šiukš­les.

Bu­vę ka­li­niai ne­tu­rė­jo iš ko mo­kė­ti. Ne­mo­kė­jo jie ir už elekt­rą. Sko­los kri­to ant ge­ra­da­rio pe­čių.

Vien už šiukš­les, Vy­tau­to Mi­ka­laus­ko tei­gi­mu, pri­teis­ta 5 tūks­tan­čiai li­tų. Dar 3 tūks­tan­čiai su­si­da­rė už elekt­rą. So­dy­bos šei­mi­nin­kas ti­ki­na bai­giąs iš­mo­kė­ti sko­las. Li­ko 700 li­tų. Mo­kė­jęs tol, kol dir­bo.

Per­nai iš­ti­ko in­sul­tas. Gy­dė­si, nu­sta­tė neį­ga­lu­mo gru­pę pu­sei me­tų. Jau ke­le­tą mė­ne­sių Vy­tau­tas pri­va­lo iš­gy­ven­ti iš 294 li­tų neį­ga­lu­mo pa­šal­pos.

„Da­bar ne­mo­ku sko­lų. Ne­tu­riu iš ko. Aš net vais­tų ne­ga­liu sau nu­si­pirk­ti. Jei­gu ŠRATS – as toks varg­šas, te­gu par­duo­da ma­ne pa­tį. Bet ne­su gra­žuo­lis. Ne­daug te­gaus“, – iro­ni­za­vo V.Mi­ka­laus­kas.

Ne u­fo­nau­tas

V.Mi­ka­laus­kas pa­sa­ko­jo nu­pūš­ka­vęs per snie­gus į se­niū­ni­ją. Ti­kė­jo­si gau­ti ko­kią pa­šal­pą. O ten pa­pra­šė krū­vos do­ku­men­tų. Kad ga­lė­tų pa­skir­ti ne­di­de­lę vien­kar­ti­nę pa­šal­pė­lę.

„Tos dar­buo­to­jos, aiš­ku, ne­kal­tos. To­kie įsta­ty­mai, – svars­tė Vy­tau­tas. – Ir aš ne­su šven­tas. Tu­riu at­kar­pą praei­ties, ku­rios ne­si­no­ri pri­si­min­ti. Bet juk nei aš, nei ki­ti teis­tie­ji nė­ra ufo­nau­tai, nu­kri­tę iš dan­gaus. Tos pa­čios že­mės, tos pa­čios ša­lies žmo­nės. Lie­tu­vo­je dau­giau kaip pu­sė žmo­nių teis­tų. Teis­muo­se ei­lės. Taip yra to­dėl, kad pa­ti vals­ty­bė mus stu­mia vog­ti, „ru­ba­vo­ti“.

Pa­sak V.Mi­ka­laus­ko, ka­li­nio iš­lai­ky­mas vals­ty­bei kai­nuo­ja apie 35 tūks­tan­čius li­tų per me­tus.

Jis, pri­glau­dęs de­šimt iš ka­lė­ji­mo išė­ju­sių vy­rų, iš vals­ty­bės tvir­ti­na ne­ga­vęs nė li­to. Jau­tęs tik mo­ra­li­nį pa­si­ten­ki­ni­mą, jog pa­da­rė ge­rą dar­bą. Še­ši iš jo glo­bo­ti­nių at­si­tie­sė, su­si­kū­rė ki­to­kį gy­ve­ni­mą.

Ta­lo­nas dėl re­gist­ra­ci­jos dar­bo bir­žo­je

Vy­ras tvir­ti­na pra­šy­siąs ku­rio nors Sei­mo na­rio re­cep­to, kaip iš­gy­ven­ti iš 294 li­tų. Be­je, ir šiuos tru­pi­nius vals­ty­bė jam mo­kės tik iki ko­vo.

V.Mi­ka­laus­kas pa­sa­ko­ja nuė­jęs už­si­re­gist­ruo­ti dar­bo bir­žo­je, kad už ko­vą ne­rei­kė­tų mo­kė­ti svei­ka­tos drau­di­mo mo­kes­čio. Da­vė ta­lo­ną re­gist­ruo­tis ko­vo pa­bai­go­je.

Spe­cia­lis­tai aiš­ki­na, jog re­gist­ra­vi­mo pro­ce­dū­rai ta­lo­no rei­kia, nes jie la­bai ap­krau­ti dar­bu. Tarp re­gist­ruo­tis no­rin­čių­jų su­si­da­ro ei­lės. O gal tai tik bū­das dirb­ti­nai ma­žin­ti be­dar­bių skai­čių? Ven­gi­mas mo­kė­ti žmo­gui jam pri­klau­san­čią so­cia­li­nę pa­šal­pą ir nau­do­tis so­cia­li­nė­mis ga­ran­ti­jo­mis?

Ko­vą V. Mi­ka­laus­kas ne­tu­rės jo­kių pa­ja­mų. Iš ko jam mo­kė­ti svei­ka­tos drau­di­mo mo­kes­tį? Šir­dis ne­svei­ka. Kiek­vie­ną die­ną ky­la grės­mė at­si­dur­ti rea­ni­ma­ci­jo­je. Kas jį gy­dys?

„Žmo­gus Lie­tu­vo­je blo­giau už šiukš­lę, – pik­ti­na­si V.Mi­ka­laus­kas. – Šiukš­lė ir ta tu­ri sa­vo vie­tą šiukš­ly­ne. O žmo­gus ne­tu­ri vie­tos.“

To­dėl V.Mi­ka­laus­kas sa­ko nu­spren­dęs pa­lik­ti Lie­tu­vą ir nie­kuo­met čia ne­grįž­ti.

Regina MUSNECKIENĖ