Marijampolės pataisos namuose, kur bausmę atlieka mažiausiai du kartus teisti vyrai – vagys, plėšikai, sukčiai, lytiniai nusikaltėliai, žudikai ir kiti, keturių būrių viršininkėmis dirba moterys. 2011 metais tai čia buvo naujovė – lyg eksperimentas. Dabar, kaip teigė įstaigos direktorius, tai jau vadinama gerąja patirtimi. Moterys nuteistų vyrų kasdienybę „reguliuoja“ ir kai kuriose kitose Lietuvos įkalinimo įstaigose.
Moterys tarp vyrų
Bene 2007 metais, kai vyrams, Marijampolėje pradėtiems gundyti geru uždarbiu, buvo labai „madinga“ dirbti tolimųjų reisų vairuotojais, dauguma „zonos“ prižiūrėtojų išėjo iš darbo ir sėdo prie „fūros“ vairo. Tuomet jų vietą apsaugoje pirmą kartą buvo pasiūlyta užimti moterims. Šitaip į vyrišką „zoną“ Marijampolėje įsiliejo būrys 25-35 metų moterų – jos pamainomis stovi bokšteliuose su ginklu rankose, stebi aplinką.
„Moterys vyriškoje aplinkoje – visai pasiteisino, – sakė Marijampolės pataisos namų direktorius Tadas Klusevičius. – Apie 30 prižiūrėtojų papildė „zonoje“ matomų moterų – medikių, psichologių, pardavėjų būrį, ir iš viso dabar turime per 40 „zonoje“ dirbančių moterų. O 2011 metais ryžomės dar vienai naujovei – dvi moterys pradėjo vadovauti nuteistųjų būriams. Jos abi buvo labai jaunos, įgijusios teisinį išsilavinimą.“
Dabar nuteistųjų būrių viršininkėmis Marijampolės pataisos namuose dirba jau 4 moterys, viena jų – iš tų, kurios ir pradėjo eksperimentą. Direktorius patikino, kad viena iš tų dviejų pirmųjų nebedirba tikrai ne dėl to, jog būtų nesusitvarkiusi su pareigomis ar nuvylusi. „Gyvenimas juk nestovi vietoje – jaunų moterų kasdienybėje atsiranda įvairių permainų“, – tepasakė.
T. Klusevičiaus teigimu, būrių viršininkės gerai susitvarko su visomis užduotimis. Moteris linkstama paskirti vadovauti geresnio elgesio nuteistųjų būriams, bet tai nėra taisyklė. „Pastebėjome, kad dauguma nuteistųjų, kuriems vadovauja pareigūnės, yra tvarkingesni, reiklesni sau ir likimo draugams – pasitempę prieš moteris, nesikeikia prie jų, – privalumus vardijo direktorius. – Ir būtinai pabrėžiu, kad mūsų būrių viršininkės yra tikrai ne vyriškos, nors – labai vertintina – tvirtos, ryžtingos. Kad galėtų eiti šias pareigas, moterys turi būti įgijusios teisinį arba socialinį, arba pedagoginį išsilavinimą.“
Dar keleriais metais anksčiau į vyrišką „zoną“ keletą moterų – nuteistųjų būrių viršininkių – įsileido Alytaus pataisos namai. Įstaigos direktoriaus Kęstučio Jasmonto nuomone, moterų šiose pareigose iš viso galėtų būti penktadalis – tiek yra nuteistųjų, kurie, bendraudami su pareigūnėmis, tikrai nekeltų jokių problemų.
Vyrų „auklytė“
Apie kasdienį darbą su kelis kartus teistais vyrais „Akistata“ kalbėjosi su Marijampolės pataisos namuose būrio viršininke pirmus metus dirbančia Dovile DERENČIENE.
– Esate diplomuota mokytoja, baigusi lietuvių kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Tad kaip atsidūrėte „zonoje“?
– Į pataisos namus mane atvedė darbo paieškos. Internete aptikau žinią apie laisvas vietas Marijampolės pataisos namuose – Apsaugos ir priežiūros skyriuje. Šioje įstaigoje jau dirbo mano vyras, tad pataisos namai man neatrodė bauginanti darbovietė.
– Ar prisimenate, kaip jautėtės pirmąją savo darbo dieną?
– Už grotų nėra taip baisu, kaip daug kam, kas čia nesilankęs, atrodo. Kas rodoma filmuose, nuo realybės skiriasi kaip diena nuo nakties. Atsiveria durys – atsirandi „zonoje“. Ir niekas čia tavęs nepuola, niekas nesikabinėja, niekas nepribloškia įžūlumu. Už grotų – tokie patys žmonės, o ne žvėrys. Tik šie žmonės turi didesnių problemų, kai kurie – nežino, kaip jas spręsti. Per rytinį patikrinimą pristatė mane būrio nuteistiesiems. Pagarbiai priėmė. Neslėpsiu, buvo truputį neramu. Praslinko ir mintis, kad štai – norėjau mokyt ir auklėt vaikus, o dabar likimas mane bloškė mokyt ir auklėt problemų turinčius vyrus. Bet žinojau viena – aš ne viena, turėsiu iš ko mokytis, su kuo pasitarti, nes tame pačiame kabinete dirba dar keli patyrę būrių viršininkai.
– Apibūdinkite, koks gi būrys jums teko?
– Tai yra už įvairius nusikaltimus ne po vieną kartą teistų vyrų būrys – vieni nuteistieji išeina į laisvę, kiti tik pradeda atlikti bausmę, bet nuolat būna per 40 vyrų. Dauguma jų nuteisti už vagystes. Čia, už grotų, jie turi darbą. Jauniausiam būrio nuteistajam – vos per 20 metų, vyriausias – jau pensinio amžiaus. Normalūs vyrai, tik kiekvienas atėjęs su skirtingu – savo – likimu. Pažintis su nuteistųjų bylomis neretai perša mintį, kad to nusikaltimo galėjo ir nebūti – tik atsidurta, kaip sakoma, ne vietoje ir ne laiku. Mano pareiga – padėti nuteistiesiems gyventi „zonoje“: siekti, kad būtų švari ir tvarkinga gyvenamoji aplinka, išgirsti apie problemas, išklausyti, kai žmogui reikia pasikalbėti ar ką nors sužinoti. Nuteistieji mane vadina arba viršininke, arba – auklyte. Vardu – niekada.
Moko kantrybės
– Turbūt dauguma nuteistųjų įtikinėja jus, būrio viršininkę, kad yra nekaltai įkalinti?
– Nepasakyčiau. Kai tokių atsiranda, pasakau jiems, kad nesu nei Dievas, nei teisėjas, tik matau nuteisto žmogaus dokumentus, pagal kuriuos šis atsiųstas pas mus. Verkti su tokiu nuteistuoju tikrai nepuolu.
– Dėl kokių savo problemų nuteistieji dažniausiai kreipiasi į jus?
– Įkalinimo įstaiga – tai mini miestas. Kas verda visur, tas ir čia, kokios problemos yra visur, tokios ir čia. Štai pats pirmas nuteistasis, kreipęsis į mane, pamenu, atėjo tik pasikalbėti apie save. Jis neslėpė, kad turi priklausomybę nuo narkotikų, bet sakė norįs keisti gyvenimo būdą. Svarstėme, nuo ko pradėti, ir abu nutarėme, kad kelio pradžia – pabaigti vidurinę mokyklą čia, už grotų. Jis mokosi ir šiandien. Tas mūsų pokalbis buvo į naudą. Beje, vyrai čia gali įsigyti ir specialybę – statybininko, elektriko, tekintojo ir dar daugiau. – Turbūt visada skatinate nuteistuosius kuo daugiau bendrauti su jų artimaisiais?
– Taip. Didžioji dauguma jų ir bendrauja. Tai jiems labai svarbu – kad nepasijustų niekam nereikalingi, niekieno nelaukiami. Kad turėtų tikslą, dėl ko išeiti į laisvę. Bet buvo vienas nuteistasis, kuris turėjo artimųjų, tik pats nenorėjo su jais bendrauti. Toks užsiplieskiantis – nieko jam nepatarsi, jeigu jis įsitikinęs kitaip. Netrukus supratau, kokia yra priežastis: vyras jautė savo nusikaltimais užtraukęs gėdą savo artimiesiems, todėl tiesiog nenorėjo, kad šie dar ir rūpintųsi juo.
– O dėl savo meilės reikalų vyrai ateina pas jus pasikalbėti?
– Gana dažnai. Kai reikalas konkretus, pokalbis būna lengvesnis – patardama vadovaujuosi savo suvokimu ir intuicija. Bet įkalinti vyrai labai kenčia ir „avansu“ – be jokių konkrečiai žinomų faktų. Arba nuojautomis vadovaujasi, arba nuogirdomis, ir tada jų galvose – sumaištis. Kažkas kažką pasakė, kažkas kažką parašė... Tokiais atvejais raminu juos, kad daryti išvadas galima tik žinant tikrus ir neginčijamus faktus. Patariu kantriai laukti, nieko nespartinti, aiškinu, kad laisvėje be savo vyrų likusioms moterims – irgi ne pyragai. Žiūrėk, po kurio laiko ateina padėkoti, pasigiria, kad nuotaikos jau daug geresnės.
Kalėjimas ne sanatorija
– Ką jūs, gana palankiai kalbėdama apie nuteistuosius, atsakytumėte pensininkams, kurie – girdime – dažnai palygina savo skurdų ir nykų gyvenimą su nuteistųjų „nerūpestinga ir sočia kasdienybe“ ir esą pavydi jiems šios gerovės?
– Atsakyčiau paprastai: kalėjimas – tikrai ne sanatorija. Čia žmonės negali mėgautis laisve. Čia 20 skirtingų charakterių, skirtingų įpročių ir skirtingo amžiaus vyrų gyvena vienoje patalpoje ir kasdien vienas kitą mato, girdi. Nuteistuosius varžo nustatytos ribos ir dėl jų veiklos, ir dėl maisto, ir dėl susitikimų su artimaisiais. Čia vyrai dažnai neturi pasirinkimo laisvės. Visa tai jiems – bausmė už padarytą nusikaltimą.
– „Zonoje“ nuteistieji kviečiami dalyvauti įvairiose auklėjimo programose. Kokios programos labiausiai domina jūsų vyrus ir ar jie nuoširdžiai siekia keistis, tobulėti?
– Daugiausia nuteistųjų lanko vadinamųjų anoniminių alkoholikų vedamus užsiėmimus, daugelis domisi dailės terapijos užsiėmimais, relaksacijos. Kai kurie tokiose programose atranda turį savyje kokių nors talentų. Bet didžiausias už grotų atrastas nuteistųjų talentas yra tai, kad jie patys nežino, kokie geri psichologai jie yra! Tik ta jų psichologija nukreipta ne ta linkme. Neslėpsiu – didesnė dalis nuteistųjų aktyviai kuo nors užsiima tik dėl to, kad laukia galimybės anksčiau išeiti į laisvę, o dalyvavimas įvairiose programose – pliusas lygtinai paleidžiant.
– Tai kaip vertinate – sunkus jūsų darbas?
– Sunkus, „įmetantis“ į nenuspėjamas situacijas, todėl nuolat reikalaujantis psichologinių žinių, bet kartu ir įdomus, ir reikalingas.
– Namie su vyru, taip pat būrio viršininku, apie darbo reikalus kalbatės? Galbūt jis – jūsų mokytojas?
– Ne, į namus darbo temų ir problemų stengiamės nesinešti, bet kai reikia, vyras pasidalina savo darbo patirtimi. Namie mums ir taip yra ką veikti su dviem mažais – 4 ir 5 metukų – sūneliais. Bendraujame, žaidžiame, tvarkomės, iškylaujame. Be to, aš mėgstu kulinariją, randu laiko prisėsti ir prie televizoriaus.
– Sėkmės jums! Ačiū už pokalbį.
Irena ZUBRICKIENĖ
AKISTATA
