Geologai teigia, kad dėl gruntinio vandens siurbimo 1925–1977 metais kai kuriose vietose žemės paviršiaus lygis nusmuko apie 15 metrų.
Kalifornijos (JAV) valstija šalyje pirmauja kai kuriose ekologijos srityse, pavyzdžiui, alternatyvūs energijos šaltiniai ir atliekų perdirbimas, tačiau situacija su gruntiniu vandeniu čia prasta.
Nepaisant ilgalaikės ir sekinančios sausros, valstija nusileidžia politiniam fermerių spaudimui leisti jiems neribotai naudotis gėlo vandens resursais.
Jau treti metai iš eilės ūkininkas Markas Watte`as savo nuosavybėje turimus pasėlius planuoja laistyti iš čia pat įrengto gręžinio išgaunamu vandeniu. Čia esantis vandeningasis sluoksnis duoda tris ketvirtadalius vandens, reikalingo medvilnei, kukurūzams ir liucernai auginti.
Jis taip pat augina pistacijų plantaciją ir laiko 900 pieninių karvių. Planuojamas išgauti vandens kiekis yra 50% didesnis nei anksčiau, nes prieš kelis metus dalis šio resurso fermą pasiekdavo tirpstant sniegui Sierra Nevada kalnuose. Tačiau sniego kiekis viršukalnėse sumažėjo prasidėjus sausmečiui, be to, dalis vandens nukreipiama gamtosauginiais sumetimais, siekiant apsaugoti nykstančias žuvis.
Ūkininkams pradėjus intensyvią vandens gavybą, nuo 2006 metų vandeningojo sluoksnio lygis San Joaquin slėnio baseine vietomis nukrito 15 metrų. M. Watte`o teigimu, kai kurie jo eksploatuojami siurbliai jau nebepasiekia vandens. Jei jis gyventų beveik bet kurioje kitoje nederlingų šalies pietvakarių valstijoje, už tokias gamtinio resurso sąnaudas jis turėtų atsiskaitinėti gamtosaugos atstovams; be to, sąnaudas greičiausiai tektų sumažinti.
Tačiau Kalifornijoje situacija priešinga. „Aš nenoriu, kad vyriausybė ateitų ir pradėtų mums nurodinėti, kad savo žemei laistyti mes galime naudoti tik tam tikrą kiekį vandens“, – sako 57 metų amžiaus žemdirbys. – „Mes tam priešintumėmės iki pat mirties“.
Dabartinis kai kurių gruntinio vandens šulinių vandens lygis, palyginti su vandens lygiu per 1977-1978 ir 1991-1992 metų sausras, Kalifornijos vandens išteklių departamento nuotr.
Nors Kalifornija pramynė naujus takus kai kuriose aplinkosaugos sferose, tokiose kaip atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas ir atliekų perdirbimas, gruntinių vandenų klausimas išlieka „šventai neliečiamas“. Tačiau valstijos valdžia susiduria su augančiu spaudimu pradėti kontroliuoti vandens sąnaudas.
Pastaruoju metu atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad ilgainiui klimato pokyčiai sumažins Sierra Nevada kalnų sniego dangos potencialą tiekti vandenį. Dėl to vandeningieji sluoksniai yra tarsi apsidraudimas visiems vietiniams vandens vartotojams.
Kai kurie ekspertai teigia, kad nesiėmus jokių kontrolės priemonių, tai gali atsiliepti katastrofiškomis pasekmėmis valstijos nekilnojamojo turto sektoriui ir 36 milijardų dolerių vertės žemės ūkio ekonomikai. „Mes Kalifornijoje tikrai pasiekėme paviršinių vandenų sąnaudų ribą. Iki šiol vienintelis atsakymas buvo kasti giliau. Tai negali tęstis“, – sako San Franciske dirbantis teisininkas Tony Rossmann`as, kurio specializacijos sritis - vandens naudojimo teisė.
Pasiūlymai matuoti gruntinio vandens sąnaudas inicijuojami ir atšaukiami jau pusė šimtmečio. Respublikonas gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris panašius įstatymų projektus vetavo 2005, 2006 ir 2007 metais, teigdamas, kad valstybės valdoma sistema būtų per daug sudėtinga ir brangi.
Tačiau net jam tenka atlaikyti vis augantį spaudimą. Vasarį jis paskelbė nepaprastąją padėtį dėl sausros sukeltų pasekmių ir paprašė, kad jam būtų suteikti išsamūs duomenys apie esamą vandens resursų padėtį.
Liaudies įsitikinimų lygmenyje priešinimasis stebėti vandens sąnaudas susijęs ne tik su nuosavybės teisėmis, bet ir su įsitikinimu, kad valstija gali „atlaikyti“ bet kokią sausrą.
Vyresnieji kaliforniečiai nesunkiai prisimena penktojo, šeštojo ir septintojo dešimtmečio sausras, kurių metų buvo stipriai pereikvoti gruntinio vandens resursai. Toks pereikvojimas reiškia, kad išsiurbto vandens kiekis stipriai viršijo natūralų vandens telkinių pasipildymą iš paviršiaus prasisunkiančiu vandeniu. Vietomis gruntinio vandens lygis buvo nukritęs 120 metrų; kai kuriose vietovėse net pačios žemės paviršiaus lygis nukrito apie 15 metrų.
Įpusėjus šimtmečiui valstija lengviau atsikvėpė, nes buvo pabaigtas Centrinio slėnio projektas - didelio masto hidroinžinerinis projektas, kuriuo paviršiniai vandenys buvo perskirstyti visame San Joaquin slėnyje. Vandeningieji sluoksniai palaipsniui pasipildė, ir dabar Kalifornija sunaudoja apie 20 proc. viso šalyje sunaudojamo vandens, kai šeštajame dešimtmetyje šis rodiklis siekė 50 proc. Tokius duomenis pateikia vandens resursų klausimams analizuoti skirta nepelno siekianti organizacija „Water Education Foundation“.
Tačiau šiais metais „Westlands water district“ rajonui iš „Central Valley Project“ tiekiamo vandens kvota buvo sumažinta apie 90 proc. Tikimasi, kad ūkininkai savo nuosavą vandens gavybą dėl tokio sprendimo per šiuos metus padidins du su puse karto.
Toks sprendimas privertė šio vandens paskirstymo rajono vadovą Tomą Birminghamą subtiliai pakeisti savo mąstymą. „Šis kraštas būtų priešiškai nusiteikęs bet kokiems valstybės bandymams kontroliuoti gruntinius vandenis. Tačiau tai nereiškia, kad informacijos surinkimas yra blogas dalykas“,– sako vadovas.
Kaimyninio Kings County apygardos vandentvarkos vadovas Donas Millsas mato tik dvi išeitis: arba siurbti mažiau vandens, arba sukurti nuo „asfalto ir žemės ūkio laisvas“ zonas, kuriose būtų galima sutelkti vandenį, kad šis sunktųsi į vandeninguosius sluoksnius.
Esama vandens naudojimo politika buvo labai palanki statybų sektoriui, kadangi Kalifornijos populiacija pastaruoju metu kasmet augo po pusę milijono ir jau pasiekė 38 milijonų gyventojų ribą. Tačiau kol kas tik nedaug vietinės valdžios atstovų bando stabdyti vandens naudojimą.
Pavyzdžiui, 123 tūkst. gyventojų turinčiame mieste, kuris yra vienas sparčiausiai augančių Kalifornijoje, pagal 2005 metų reglamentą visi statybų projektai turi arba perleisti vandens nuosavybės teises miestui, arba mokėti mokestį, kuris būtų naudojamas vandeningojo sluoksnio resursams papildyti reikalingo žemės ploto atskyrimui ir kitoms su tuo susijusioms veikloms. „Kol negalime užtikrinti vandens tiekimo, išimčių daryti negalime“, – sako miesto vicemeras Bobas Linkas. Tačiau tokios agresyvios priemonės kaip ši kol kas yra išimtis.
Žemės savininkai ir ūkininkai teigia, kad vandeningųjų sluoksnių valdymo klausimai turėtų būti palikti jiems. „Kai vyriausybė įsitraukia į kontrolę ir priežiūrą, tai tampa labai sudėtinga“, – sako Watte`as. Kai kurie jau prognozuoja labai sekinančią politinę kovą dėl vandens.
