„Mūsų tikslas, kad išėję iš čia kaliniai nebegrįžtų, tačiau realybė yra kitokia – nemaža dalis jų čia grįžta, ir labai greitai“, - sako Laisvės atėmimo vietų ligoninės (LAVL) direktorius Andrius Dubinas. Jis suteikė galimybę pasižvalgyti po ligoninėje bausmę atliekančių kalinių kasdienybę.
Ligoninė – lyg sanatorija
Iš viso LAVL kali 150 pacientų, iš jų šiuo metu yra dvi jaunos moterys. Kalinių amžiaus vidurkis ligoninėje kiek aukštesnis, todėl atmosfera čia gerokai ramesnė nei pačiame kalėjime. Aplinka čia taip pat malonesnė – erdvesni kambariai, kuriuose gyvenama po tris, o kiekvienam kaliniui, pagal nustatytus reikalavimus, tenka ne mažiau 7 kv. metrų erdvės. Kalinių kambariai, turint omenyje, kad čia gyvena vyrai, labai tvarkingi. Pasak ligoninės darbuotojų, tvarka labai priklauso nuo pačių kalinių – kiekvienam atvykus, jau po kelių dienų pasimato, kokie žmogaus įpročiai.
Iigoninės teritorijoje dauguma pastatų atnaujinti, o likusiame senajame korpuse tvarkos kiek mažiau. Kambariuose bene kiekvienas turi po nuosavą televizorių ir kitokios audio, video technikos – čia tai, anot prižiūrėtojo, didžiausias kalinių turtas. Ant sienų kabo plakatai, kalendoriai – būtinai su užbrauktomis dienomis. Kai kurie kaliniai virš lovų pasikabinę ne po vieną diplomą, mat kalėjimo ligoninėje galima mokytis įvairių amatų – siuvimo, medžio darbų, netrukus bus ir suvirintojų kursai. Ligoninės koridoriuose apstu skelbimų, skelbiančių apie galimybes baigti vidurinę mokyklą ar imtis kitokios naudingos veiklos.
Vieno ligoninės korpuso langų dalis su grotomis ir net per didelį karštį uždarytais langais. Čia kali kelios dešimtys tuberkulioze sergančių pacientų, kuriems judėjimo ir bendravimo laisvė gerokai apribota. Visi kiti kaliniai gali laisvai judėti savoje teritorijoje, kiek nori būti kieme, dirbti čia pat įkurtuose mini daržuose. „Čia kaliniai ir braškes, ir kopūstus augina. Kadangi tai specifinė ligoninė, negali kalinių priversti dirbti visuomenei naudingo darbo – ne visi vaikšto ar yra pakankamai fiziškai stiprūs, todėl jiems labai trūksta veiklos. Juk kuo daugiau užsiimi, dirbti, tuo greičiau eina laikas, tuo mažiau galvoji apie blogus dalykus, neturi laiko konfliktams“, - sako ligoninės direktorius.
Kadangi šiame ligoninės padalinyje labai daug žalumos, kaliniai vadina šią vietą sanatorija. Įprastai kalėjimuose aplink vien betonas ir metalinės grotos. Tiesa, čia irgi yra labiau tikrą kalėjimą primenančių patalpų – tai patalpos skirtos nubaustiesiems už blogą elgesį – telefonų, narkotinių medžiagų turėjimą, rūkymą patalpose, muštynes ir kita. Kamerų tipo patalpose, čia vadinamose tiesiog „KTP“, vaizdas nė iš tolo neprimena „sanatorijos“, tačiau tai nesulaiko kalinių nuo nusižengimų taisyklėms. „Daugiausia čia būna vis tie patys asmenys. Vienas yra toks, kuris, jei kali ketverius metus, tai trejus iš jų būtinai praleis čia“, - sako A. Dubinas, vedžiodamas po nejaukias, nuo 1980 metų neremontuotas patalpas. Į kameras dažnai uždaromis agresyvūs kaliniai, kurie kaskart kameras „pagražina“ savaip.
Nenori sveikti nei fiziškai, nei dvasiškai
Net ir geriausiai besielgiantys ligoninės pacientai gana retai turi progą prasiblaškyti – čia kiek dažniau vyksta šv. Mišios, tačiau renginių vos vienas kitas per metus, nors tam tinkama salė – yra. Su artimaisiais kaliniai turi teisę matytis du kartus per ketvirtį metų – vieną kartą turi ilgąjį, dviejų parų pasimatymą, vieną trumpąjį. Ilgojo pasimatymo metu kalniai gauna atskirą kambarį, kuriame laiką leidžia su šeima, jei tik turi, būtinai atsiveža ir vaikus. Šie kambariai kuklūs, bet tvarkingi, užsimiršti, kur esi, neleidžia tik už lango styranti spygliuota tvora.
„Kaliniai džiaugiasi bet kokia pramoga, renginiu. Pernai pavasarį, per šv. Velykas vyskupas, kaip tai darė ir Popiežius Pranciškus, mazgojo kaliniams kojas – dalyvavo per 70 kalinių, o tai jau labai daug, nes ne visus lengva prikviesti kažkur dalyvauti – vieni netikintys, kiti šiaip nenori“, - sakė A. Dubinas. Apskritai, viena esminių problemų čia – motyvacija. Anot ligoninės vadovo, nemažai kalinių, pavyzdžiui sergančių užkrečiama liga tuberkulioze, atsisako gydymo. „Gydymas šiais laikais neprivalomas, todėl tik pačių kalinių sąžinės reikalas, ar jie gydysis išėję iš kalėjimo. Daug jų gydymo atsisako dar būdami čia, nes tiesiog nenori dėti pastangų“, - sako pašnekovas. Tai rodo, kad dauguma kalinčiųjų neturi nei gyvenimo tikslų, nei supratimo, kaip ir dėl ko gyventi.
Deja, bet nemaža dalis kalinių sugrįžta. Kai kurie – sąmoningai, nes laisvėje jų niekas nelaukia, reikia patiems kovoti už būvį, susidurti akis į akį su visuomenės priešiškumu. Kalėjime, o ypač ligoninėje, kai kuriems – tikras rojus, nes saugu, šilta, yra pavalgydinti, apsirengę. Apie tai kalbėdamas, A. Dubinas prisimena vieną liūdną pavyzdį, kai kalinys, kuriam buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos vėžys, leidžiant įstatymui iš LAVL buvo išleistas anksčiau laiko, tačiau netrukus vėl prasikalto ir buvo grąžintas į pataisos namus – šį kartą jau visam laikui.
Prieš paleidimą į laisvę kaliniams yra taikoma speciali socialinės terapijos programa, kurios metu rengiami specialūs žaidimai, taikomos specialios priemonės, padedančios socializuotis, integruotis į visuomenę. Tai padeda, tačiau ne tiek, kiek norėtųsi, todėl siekiama suteikti kuo daugiau galimybių kaliniams ugdyti save dvasiškai, kultūriškai, pilietiškai. Štai neseniai pradėtas bendradarbiavimas su Šv. Kazimiero ordinu, kuris teiks kaliniams švietėjišką pagalbą - rengs paskaitas, meninius, praktinius užsiėmimus. Pasak A. Dubino, parodant kaliniams dalykus, kurių jie nėra matę ar net girdėję, galima tikėtis, kad į laisvę jie išeis bent šiek tiek geresni.
