Viešojoje erdvėje neseniai pasirodė neįprastas Kalėdų Senis. Tai prezidentas Rolandas Paksas. Tiesa, jis neprisiklijavo barzdos ir antakių. Didelio dovanų maišo tautai neparodė. Išsakė jis keletą minčių, kurios, kaip jis veikiausiai pamanė, vertesnės už apčiuopiamas dovanas.
Idėja nesulaukė pritarimo
R. Paksas ėmėsi lietuviams mielo dalyko – prakalbo apie laimės žiburį. Juo turėtų tapti vadinamoji tiesioginė demokratija. Ne bet kokia, o kompiuterinė. Jei teisingai supratau prezidentą, jis siūlo Lietuvai tapti pirmąja pasaulio valstybe, kurios politinė tauta, susiraizgiusi vielomis ir apsigaubusi belaidžiu ryšiu, visus klausimus sprendžia, kaip sakoma, „online“, t. y. nepakildama nuo kompiuterio.
Viešojoje erdvėje pasigirdo kikenimai. Gal todėl tauta ir jos apžvalgininkai liko abejinga R. Pakso idėjai, kad, užuot pažadėjęs aukso kalnus, jis pasiūlė tautai pelę. Ne, ne padvėsusią, o kompiuterinę. Argi tai dovana?
Kalėdiškai nusiteikusio R. Pakso idėjos nesulaukė didelio pritarimo. Nelabai rūpi lietuviams ir Laplandija, iš kurios atvyko R. Paksas. O tenai, patikėkite manimi, vyksta labai įdomūs dalykai.
Žvelgiant rimčiau tenka pripažinti, kad tie, kurie, pametėjo R. Paksui idėją, gal net parašė jam kalbą, mąsto teisingai. Tik ne apie Atėnų demokratiją reikia kalbėti, o apie portalą wikileaks.org. Žinoma, yra pavojus, kad, per daug apie tai kalbant, tautą ir vėl apims nuobodulys.
Griovimo įrankis
Dėl wikileaks.org sukelto skandalo triukšmo informacijos lavinoje sunku pastebėti tam tikrus esminius dalykus. Bene svarbiausias jų tai, kad wikileaks.org buvo kuriamas kaip įrankis, leidžiantis vogti slaptus duomenis dideliais kiekiais. Vogti ne pralaužus duomenų bazių apsaugas, bet vogti iš vidaus. Vagis turi turėti prieigą prie duomenų. Kaip supratau, wikileaks.org sukurta taip, kad vagies negalima identifikuoti kompiuterinėmis priemonėmis. Tačiau jis gali būti aptiktas kitais būdais. Pavyzdžiui, jeigu neišlaužto, bet vis tiek apiplėšto seifo raktus turi tik trys žmonės, tai pavogė vienas jų.
Wikileaks.org kūrėjai, kad ir kas jie būtų – programišiai revoliucionieriai ar kokia nors valstybinė struktūra – padovanojo žmonijai griovimo įrankį. Jei kas nepritaria savo valstybės ar bendrovės, kurioje dirba, politikai ir dar turi prieigą prie slaptų duomenų – tegul vagia ir viešina per wikileaks.org.
Nepadės ir Leninas
Grįžkime prie mūsų Kalėdų Senio. Jo vietoje aš ne apie internetinę demokratiją šiaurės Atėnuose kalbėčiau, o gėdinčiau tautą dėl neišnaudotų galimybių. Lietuvoje jau dabar yra daugybė galimybių, leidžiančių skųstis per internetą (pavyzdžiui, portale skusk.lt). Ir esant didžiulei mobiliojo ryšio skverbčiai Lietuvoje galima piliečių mobilizacija visokiems socialiai reikšmingiems veiksmams.
Tai suprato kai kurie politikai, nusprendę trauktis iš partinių griuvėsių ir telkti visuomeninius judėjimus. Daugeliu atvejų tai nauja suknelė ant tos pačios panelės. Iš po suknelės kyšo interneto prieiga.
O eilinis pilietis? Interneto komentaruose jis iškeikia Kubilistaną, paverkšlena dėl tarptautinių klajoklių, kurie siurbia iš Lietuvos kapitalą, palygina tėvynę su dar gyva auka, kurios smegenimis gardžiuojasi Hannibalas Lecteris. Po to jis pasiima išmanųjį telefoną ir juo susiranda, kurioje alkoholio pilstymo vietoje yra jo draugelis. Ir keliauja ten, kad iš naujo pradėtų verkšlenti. Tokiam nepadės nei Leninas, nei Kalėdų Senis.
