Sabina Puntežienė, Garbės kraštotyrininkė
Advento rimtyje ir tamsoje laukiame didžiosios metų šventės, sutampančios su saulėgrįža. Tačiau pastaraisiais metais veržlioje mūsų visuomenėje advento sakralumas labai sumenko. Apmaudu, kad šiomis dienomis šurmulys parduotuvėse tik padidėja, akis bado pernelyg ankstyva vitrinų puošyba, rėksminga kalėdinių dovanų pasiūla.
O juk ne prekybos centruose dera laukti švenčių. Senovinių advento papročių nūnai labiau laikosi nebent krikščioniškų bendruomenių nariai, giliau apmąstantys savo gyvenimo kelią. Kalėdų jie laukia be blaškymosi, susikaupę.
O mes, laukdami Kalėdų, verčiau pasikliaukime vieni kitų gerumu, atjauta. Prisiminkime mūsų tautos paveldą, kurį kūrė ir puoselėjo kartų kartos. Lankantis šiuo metu mokyklose, bendraujant su kaimų bendruomenių nariais, džiugu išgirsti advento ir Kalėdų giesmes, matyti, kaip rankomis meistraujami Kalėdų eglutės papuošimai. Pripažinkime – juk įkyrėjo tas pirktinių žaisliukų ilgalaikis netikras blizgesys.
Vaikai ir jų tėveliai šiandien nežino, kad seneliai žaliaskarę tradiciškai puošdavo tik Kūčių dieną – namai tada pakvipdavo mišku ir šventai vakarienei ruošiamų valgių kvapu. Į pasiruošimą Kūčių vakarienei būdavo įtraukiami visi šeimos nariai.
Kartu su Kalėdomis būdavo laukiama ir saulės sugrįžimo, o šviesos užgimimo stebuklą protėviai palydėdavo senovinėmis giesmėmis „Ir atvažiuoja šventos Kalėdos“, „Kalėdų rytą rožė inžydo“, „O ir atbėga bistrus elnelis lėliu Kalėda Kalėda“ ir kt.
Svarbu prisiminti ir su Kalėdomis susijusių gamtos atgimimo, kol kas, tiesa, tik simbolinio, pradžią, taip pat stebuklus, kurie įvyksta šią ilgiausią metų naktį. Apie laukiantį kitų metų gerą derlių, apie gerą gyvenimą kitais metais, meilę, vedybas senoliai spėdavo stebėdami žvaigždes, vėjo kryptį.
Kada gi mūsų protėviai ėmė švęsti Kalėdas? Istorinių šaltinių duomenimis, XII a. Kalbininkai spėja, kad žodis Kūčios kilęs nuo senovinio lietuviško žodžio kūtė – tvartelis (anot Biblijos, tvartelyje gimė Jėzus). Kalėdų pavadinimas kilo nuo žodžio kalėti – kęsti šaltį. Prakartėlė, kurią įrengiame šia proga, primena prakartą – ėdžias tvarte.
Jau 1223 m. Pranciškus Asyžietis įtraukė prakartėlę į Kalėdų liturgiją, o apie prakartėles Lietuvoje žinių turime tik nuo XVIII a. Manoma, kad prakartėlių rengimo tradiciją į Lietuvą iš užsienio atvežė broliai pranciškonai, o jas išpopuliarino mūsų krašte jėzuitų ordino vienuoliai. Laukiant Kalėdų prakartėlės pirmiausia būdavo įrengiamos vienuolynuose, vėliau – bažnyčiose.
O apie kalėdaičių atsiradimą ant Kūčių stalo Lietuvos papročių tyrinėtojas Liudvikas Jucevičius duomenų randa tik nuo XIX a. vidurio. Seniau Kūčių vakarą vyriausias šeimos narys duonos kepalą triskart pagarbiai apnešdavo aplink trobą, o sugrįžęs vidun padėdavo ant šventino stalo, ragindavo visus atsilaužti žiauberę ir palinkėti gero derliaus. Dalį duonos išnešdavo gyvuliams, o likusią žiauberę užkasdavo į žemę.
Kada mūsų protėviai ėmė puošti Kalėdų eglutę? Juk Vokietijoje žaliaskarė būdavo puošiama jau 1605 m. Matyt, palyginti neseniai, nes poetas vyskupas Antanas Baranauskas papuoštą eglę pirmąkart išvydo Vainuto miestelyje (Šilutės r.), kur jaunas dirbo raštininko padėjėju. Mūsų kaimynai latviai jau atšventė Kalėdų eglutės puošimo 500 metų sukaktį.
Prisimenant šios šventės papročius, nedera pamiršti ir advento turgaus. Kiekvieno advento savaitgalio turgus Lietuvoje turėdavo savo pavadinimą ir būdavo skirtas tam tikrai prekybai. Pirmą advento savaitgalį vadindavo šeškaturgiu, mat tomis dienomis prekiaudavo kailiais. Antro savaitgalio turgus būdavo vadinamas auksaturgiu arba linskmaturgiu – jame būdavo perkamos dovanos artimiesiems, O trečiasis, saldaturgis, būdavo vaikų laukiamiausias, mat šeimininkės jame apsirūpindavo saldumynais šventiniam stalui.
