Filmo režisierius Kęstutis Drazdauskas kino industrijoje gerai žinomas kaip vienas aktyviausių prodiuserių, kartu su partneriais iš viso pasaulio sukūręs daugiau nei 40 filmų ir TV serialų. „Paslaptis“ – pirmas Kęstučio režisuotas filmas. Apie jį ir kalbamės, rašoma pranešime spaudai.
Kalėdinio filmo šeimai režisierius Kęstutis Drazdauskas
Kęstuti, kaip patekote į kino industriją?
Pačiam sau netikėtai į kiną atėjau apie 1994-uosius metus kaip anglų kalbos vertėjas. Kažkaip užsikrėčiau šiuo virusu ir sergu iki šiol. Išmokęs profesijos, pradėjau prodiusuoti lietuviškus filmus, vėliau dirbau prie įvairių tarptautinių projektų. Ir taip jau beveik 30 metų pirmiausia esu kino prodiuseris, taip pat kuriu visokius daugiau ar mažiau sėkmingus verslo projektus. Be to, turėjau seną svajonę režisuoti. Dabar pabandžiau ir man patiko. Vis pasvarstau, kokį čia kitą filmą reikia pradėti (šypsosi)?
O kas paskatino pabandyti režisuoti filmą?
Man yra tekę režisuoti įvairių mažesnių ar didesnių projektų. Buvo toks jubiliejinis grupės „Antis“ koncertas, jis buvo filmuojamas, o man teko būti vaizdo režisieriumi. Keliuose filmuose režisavau kelias atskiras vadinamojo antro unito scenas, TV reklamas... O filmas „Paslaptis“ buvo ilgai puoselėjamas – rašomas ir perrašomas. Jo pradžia – tikra dviejų draugių mokinukių istorija, bet ilgainiui nuo tikrosios istorijos stipriai nukrypta ir, matyt, liko tik besmegenio, perduodančio Kalėdų Seneliui laiškus, leitmotyvas.
Dvi draugės, sąlygotos tam tikrų aplinkybių, nusilipdo asmeninį laiškanešį. Pati istorija iš pagrindų buvo perrašyta, ir ne vieną kartą. Dažnai juokauju, kad istorija buvo taip pakeista, kad vienintelis likęs tikras dalykas yra besmegenio likimas.
Dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių filmo gamyba užtruko, ir dabar, kai manęs klausia, kiek metų kūrėme filmą, atsakau, kad nuo pirmos minties jį nufilmuoti, nuo pirmos scenarijaus versijos praėjo apie 15-a metų. Dažniausiai po tokio atsakymo iš auditorijos pasigirsta šurmulys, nes kai kuriems šio filmo žiūrovams yra perpus mažiau (juokiasi). Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad surinkome nuostabią komandą ir nufilmavome šį filmą. Dabar belieka žiūrovams ir kritikams nuspręsti, kaip mums pavyko.
Jūs esate prodiusavęs daug pradedančiųjų režisierių (Linos Lužytės, Igno Jonyno, Igno Miškinio ir kitų) filmų. Kaip jūs save matote kaip režisierių iš prodiuserio perspektyvos?
Nežinau. Man atrodo, kad visi tie metai ir patirtis dirbant kine gal kažkiek padeda geriau įsivaizduoti procesus, mažiau lieka gamybos netikėtumų, nes supranti, kiek ir kas gali užtrukti, kiek kainuoti, kas yra įmanoma, o kas jau sunkiai įgyvendinama. Tai labai padeda planuojant. O ar lengva su manimi dirbti kaip su režisieriumi? Nežinau. Man atrodo, kad aš esu gana reiklus ir gerai suprantu, ko noriu, tad, kai man ko nors reikia, stengiuosi tai ir gauti. Kita vertus, neprisigalvoju tokių scenų ar elementų, kurie būtų sunkiai įgyvendinami ar nepasiekiami.
Šis filmas man labai brangus, tad nenorėjau niekur per daug skubėti ar leistis į kompromisus. Tikslas buvo jį padaryti tikrai kokybišką. Kai kurie procesai gal užtruko ilgiau, nei norėjau, bet turbūt tiek, kiek jiems buvo lemta užtrukti. Iš tokių didesnių užgaidų paminėčiau, kad įrašinėjome gyvą muziką, bet man atrodo, kad šiam filmui tos gyvos muzikos ir gyvų instrumentų tikrai reikėjo. Dabar atrodo, kad filmas gyvas ir kvėpuoja. Nemanau, kad tokio pat rezultato būčiau pasiekęs su elektroniniais „sampleʼais“.
Atsakydamas į jūsų klausimą, dar galiu pridurti, kad dažnai juokaujame, jog šiame debiutiniame filme susikūrėme tikrai daug iššūkių – filme vaidina nepatyrusios aktorės Jonė Kleinaitė ir Upė Zakaraitė. Kai filmavome, joms tebuvo devyneri. Filmas be dialogų, tad viską reikia išvaidinti kūnu, žvilgsniais, mimikomis perteikti emocijas. Filmui buvo būtinas sniegas ir gražus snygis, o jį šiais laikais suplanuoti filmuojant beveik neįmanoma. Dėl ištirpusio sniego filmavimus turėjome nukelti beveik metams, nors jau buvome pasiruošę gamybai. Turėjome kelias scenas su dresuotu šunimi Bruno, pradedantįjį režisierių, debiutuojantį kino kompozitorių bei daug kitų iššūkių, kurie gal ir nepalengvino šio filmo gamybos, bet tikrai padarė ją labai įdomią.
Filmas buvo pradėtas filmuoti prieš dvejus metus prieš pat Kalėdas. Kaip dabar atsimenate tą filmavimų laiką?
Kai prabėga laikas, labai daug dalykų pradeda atrodyti ne tokie komplikuoti ir sudėtingi. Susiguli visos emocijos ir atrodo, kad viskas ėjo paprastai ir lengvai.
Dirbti prieš šventes, per švenčių laukimo laikotarpį ir kurti filmą apie Kalėdas faina. Manau, kad jei šį filmą būtume filmavę po Kalėdų, būtų buvę daugiau liūdesio, o filmuojant prieš pat didžiąsias šventes patys filmavimai buvo kaip pasiruošimas joms. Manau, kad tai labai padėjo tiek komandai ištverti ne visada maloniausias oro sąlygas filmuojant lauke, tiek pačiam filmui. O prisimenant, kaip aš sirgau tuo metu, tai man turbūt dvigubai padėjo. Vienas stipriausių mano atsiminimų iš filmavimų yra tas, kad tuo metu buvo stiprus nugaros uždegimas, kenčiau didelį skausmą, dėl to negalėjau naktimis išsimiegoti, rytais sunkiai išlipdavau iš lovos, bet adrenalinas ir noras, kuo geriau nufilmuoti filmą, varė į priekį kaip geriausi vaistai.
Visa kita buvo taip, kaip turi būti kine: jei reikia sniego – jis tirpsta, jei reikia, kad šuo lotų, jis vizgina uodegą. Visos sudėtingiausios scenos buvo lengviausios, o visos lengviausios scenos tapo sunkiausios. Bet čia turiu atiduoti duoklę nuostabiai komandai – ji perėmė daug rūpesčių ir streso, buvo pasirengusi ir profesionali. Man nereikėjo tikrinti, ar kostiumai tvarkingi, ar grimas nenubėgęs, ar dailininkai pasiruošę rekvizitą. Viskas buvo tiesiog nuostabu. Operatorius Feliksas Abrukauskas atrodė, kad šį filmą mato mano akimis ir viską suprasdavo iš pusės žodžio. Tik pašnekėdavome ir, žiūrėk, jau kadras paruoštas, gali iš karto filmuoti.
Reikėtų paminėti ir tai, kad medžiagos kiekis buvo milžiniškas. Žiūrint filmą yra greito, dinamiško montažo įspūdis. Kad galėtume tai pasiekti, reikėjo nufilmuoti labai daug kadrų. Mes nufilmuodavome po 30 kadrų per dieną, o tau yra tikrai didžiulis tempas, ypač atsižvelgiant į visas aplinkybes: dirbtinį sniegą, kurį reikėjo purkšti, atstumą, kurį tekdavo nubėgti su kamera, vaikus aikštelėje, juk jie pavargsta. Atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius, tikrai buvo itin greitas, įtemptas, bet labai kokybiškas filmavimas.
Kaip vyko aktorių atranka? Ar buvo lengva išsirinkti tas dvi mergaites?
Aktorių atranka, žinoma, buvo atskira epopėja. Mes patikrinome įvairius teatro, šokių ir kitus būrelius, skelbėme viešą atranką, buvome įtraukę ir kastingo agentūras, ir draugus, ir draugų kontaktus. Iš viso patikrinome daugiau kaip 200 vaikų. Labai nelengva buvo.
Iš pradžių įsivaizdavome, kad mergaitės turi būti 6–7 metų, kai pradėjome atrankas, supratome, kad tokie vaikai dar šiek tiek per maži – daugumai iš jų sunku atlikti aktorines užduotis, išlaikyti dėmesį. Todėl pradėjome dairytis kiek vaikiškesnio, naivesnio veido vyresnių vaikų. Tuomet radome daugiau tokių vaikų, kurie atitiko mano įsivaizdavimą ir lūkesčius, jiems sekėsi išgauti reakcijas, kurių taip reikėjo.
Galutinis etapas buvo irgi toks labai nepaprastas: atsirinkome keletą mergaičių, kurios tiko, bet jas reikėjo vėl atrinkti poromis, derinti vienas su kitomis. Sunkiausia buvo priimti sprendimą ir kai kurioms aktorėms pasakyti „ne“. Buvo baisu neatrinktų vaikų neįskaudinti, nors paskui atrodė, kad jie viską daug paprasčiau priėmė, nei aš galvojau.
Savo aktorių pasirinkimu esu labai patenkintas. Jonė ir Upė filme atrodo labai organiškai ir profesionaliai. Tikrai jomis labai didžiuojuosi ir žaviuosi.
Filmas be dialogų. Kodėl?
Tam yra kelios priežastys. Pirma, tikiu, kad kinas turi kalbėti vaizdais. Vaizdai ir muzika turi padėti išlaisvinti fantaziją ir pojūčius, kuriuos tekstas kartais nuslopina, supaprastina. Puikiai suprantu, kad tai nėra lengvas uždavinys, bet, kai su šiuo filmu keliauju po Lietuvą, dažniau gaunu padėkų už naują ir kitokią kino patirtį, leidžiančią suprasti istoriją be žodžių, nei atvirkščiai. Tokį pojūčių kiną ir noriu kurti. Kita priežastis, matyt, slypi ir pačiame „Paslapties“ pavadinime. Mes apie paslaptis tylime. Na, o trečia – labai pragmatinė: labai noriu ir tikiu, kad šis filmas pasieks ir užsienio auditoriją. Kadangi mūsų tikslinė auditorija yra vaikai, labai noriu, kad jiems nereikėtų skaityti subtitrų. Filmas be dialogų pasirodė kaip labai gera alternatyva.
Šis filmas yra skirtas šeimoms. Kodėl šią istoriją pasirinkai savo debiutiniam trumpametražiam filmui? Rinktis kurti vaikams, ypač vaidybinį kiną, Lietuvoje vis dar drįsta tik vienetai.
Pirmiausia man patiko pati istorija ir visas tas vaikiškas naivumas. Aš pats turiu tris dukras, jos jau suaugusios, bet ši istorija man surezonavo prisiminus jų augimą ir virsmus. Taip pat ši istorija turi labai daug skirtingų emocinių užtaisų ir sluoksnių – ji ir linksma, ir juokinga, ir graudi, ir nostalgiška. Manau, kad dėl to ją lengvai žiūri tiek vaikai, tiek suaugę. Visas šis emocinis spektras man pasirodė labai patrauklus. Taip pat ir filmo atmosfera yra labai estetiška ir kinematografinė – raudoni skruostai, varvantis besmegenis, garas iš burnos ir daug daug sniego. Viską iš karto labai gerai įsivaizdavau. Buvo belikę tik įgyvendinti.
Jeigu reikėtų filmą apibūdinti vienu sakiniu, koks jis būtų?
Matyt, tas, kurį komunikuojame pristatydami šį filmą, kad kartais geriausia dovana yra išsaugoti paslaptį. Šis filmas yra apie tam tikrą virsmą ir suvokimą, kad dovanoti yra geriau negu gauti.
Pagrindinės aktorės Jonė Kleinaitė, Upė Litvinaitė, Eglė Mikulionytė. Komanda: režisierius Kęstutis Drazdauskas, scenarijaus autorė ir filmo dailininkė Jurgita Gerdvilaitė, operatorius Feliksas Abrukauskas, kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė, grimo dailininkė Eglė Gricienė, montažo režisierius Ričardas Matačius, kompozitorius Enrikas Slavinskis, garso režisierius Justinas Štaras, prodiuseriai: Justė Michailinaitė, Kęstutis Drazdauskas.
Filmo anonsas:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
