Ekscelencijos prezidentai ir ambasadoriai,
aukštieji pareigūnai ir laisvi piliečiai,
malonūs svečiai,
Seimo vadovai ir nariai!
Kovo vienuoliktoji yra atgimusios Lietuvos šventė, jos garbės ir orumo atkūrimo diena.
Būtent todėl, kad tėvynės garbė ir orumas dabartinėje Lietuvoje nėra aukščiausiai vertinami dalykai, nekalbant jau apie neginamą asmenų, net žuvusio aukšto pareigūno garbę, prisipažinsiu, kad pirmąsyk abejojau, ar verta man šiandien čia kalbėti.
Esame atsidūrę galimo didelio pažeminimo akivaizdoje. Ir todėl, kad Seimas nenorėjo ryžtingai jo išvengti, ir šmėkštelėjus grėsmei, kad kai kurie partijų veikėjai dėl naudos pabūti Vilniaus valdžioje sutiktų su tarptautine Lietuvos nešlove.
Taip atsitiktų, jeigu sostinei vadovautų du asmenys iš vienos politinės grupės, deja, kaip tik labiausiai žinomi Europoje savo negarbinga praeitimi. Tai dar prasčiau, negu kažkada Lietuvą neigiamai išgarsinęs Kauno mero Šustausko atvejis.
Šįkart ypatingai susiklosčiusi Vilniaus porinkiminė padėtis mane skatina kreiptis į Lietuvos socialdemokratų partiją ir jos vadovybę: tiesiog prašau nepaisant pagundų nenueiti dumblo keliu.
Taip kalbu, kadangi politinis primityvizmas, iš kurio jau atrodėm išbridę, grįžta ir kėsinasi pajungti sau vis platesnį spektrą.
O dabar, kaip sakydavo senovės romėnai, ištaręs ir palengvinęs širdį, jau galiu žvelgti į Kovo 11-ąją.
Smagu, kai žmonės švenčia. Septyniolikmetė jaunoji Lietuva džiaugiasi laisve. Kita vertus, ji dar nespėjo subręsti ir apsispręsti, kokia iš tiesų nori būti.
Greitis buvo superinis
gatvėmis tėvynės.
Nė gyvenimo negaila,
o numirti – kvaila.
Kasdien keliuose – kraupios, lengvabūdiškos, beprasmės mirtys. Iš kur tai Lietuvoje, kuri ir šiaip mažiau pagimdo, negu laidoja, tad pamažu išmiršta? Iš kur abuojumas, nemeilė gyvenimui ir pratrūkstanti neapykanta žmogui, nejautra kito skausmui, žalojanti vis jaunesnius? Vis dėlto tai ten, jaunojoje kartoje, želia ir vilties atžalynas.
O vyresnioji visuomenės dalis dar tebestato Babelį, nesuranda bendros kalbos dėl svarbiausių, bet primirštų vertybių.
Sustokime, pažvelkime vieni į kitus ir apsibrėžkime atidėję partiškumus, kartu su ne valdžios organizacijomis ir bendruomenėmis, kas mums svarbiausia, - jei norime, kad Lietuva stiprėtų ir išliktų. Esminiai gyvenimo kultūros išmėginimai ateina visai Europai, lakrodis muša be penkių dvyliktą, tad ką kalbėti apie vis dar žaizdotą, imunitetų stokojančią Lietuvą. Nieko nebus be gyvenimo ir tėvynės meilės, jei to neugdysime, be šeimos ir vaikų, be asmenybės pagrindų ir veiklos perspektyvų, galų gale, be tikro visų rūpesčio visuomenės dvasine būsena ir psichine sveikata. Tą jau vakar buvo laikas suvokti. Nieko nebus, jei gyvensim tik nuo rinkimų iki rinkimų vis galvodami daugiausia, kaip čia pamaloninus rinkėjus. O ateities visuomenės vaizdas, kokia bus Lietuvos dvasia – ne vien gamyba, kas jį projektuoja?
Dvasia ir moralė – valstybės pagrindas, todėl rinkėjų papirkinėjimą turėtume vertinti kaip valstybės griovimą. Čempionai žinomi. Nesąžiningą teismą, kuris atvirai apgauna nukentėjusius, valykim ir skirkim tik dorus žmones. Sveikata – brangiausias turtas, bet šio turto mažėja, valstybės įstaigoms labiau rūpinantis kitais turtais.
Ar čia jaunos išsilaisvinusios Lietuvos brandos problemos, ar senojo paveldo įšalas?
Atsakykime sau į visus klausimus pradėdami nuo pagrindinių.
Bemaž prieš dvidešimtį metų jau šurmuliavo, piliečių susirinkimais kilo Sąjūdis: norim gyventi kitaip! Ar dabar jau nenorime? Nesame teritorija ir darbo jėga, bet žmonės ir tauta savo žemėje. Tą pasakydavom ponams draugams iš tolimo svetimo „Centro“, nepaisėm jų nesupratėliško pykčio ir kilom kurti savarankiško gyvenimo, demokratinės Lietuvos valstybės.
Ir Kovo 11-ąją prieš 17 metų kaip tik čia pasakėm pasauliui ir sau pasirašėm: „nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė!“
Dabar mūsų užduotis – išsikovoti nepriklausomą visuomenę, tai yra, išlaisvintą nuo senų ir liguistų priklausomybių. Pirmiausiai liaukimės bent rusiškai keiktis, nors gyvenimas ir mokytų, kad kitaip tavęs nesupranta. Vis dar! Čia pat ir alkoholizmas ir kitų socialinių ligų virtinė.
Vaikeliai, artimą pagelbėkit –
Bažnyčia mokė meiliai.
Dabar juos engia sugyventiniai,
virtuvėj žvilga peiliai.
Bet pavasaris atneša viltį. Grįžta kregždutės, nešaudykim gandrų, pagerbkim skruzdėlę. Apie tai perskaitysiu jums „Nežinomą Maironio eilėraštį“.
„Kada nors Lietuva
bus ne ta
jau kita –
pasiryš
atsigaus iš po blūdo.
Tautos vėl pasakys:
vėl pabudo!
Prisimins Lietuva
kaip tat buvo kada
jai padorumas pritiko.
Lauką žalią vagõs
mažą vaiką užstos
ir Kudirkos medaliais
nepuoš išdavikų.“
Ačiū už jūsų malonų dėmesį.
