Arvydas Macijauskas galiausiai pasiryžo oficialiai paskelbti apie karjeros pabaigą. 30-mečio bandymai vėl atsistoti ant kojų buvo bevaisiai ir pergalių krepšinio aikštelėje „Kalašnikovu“ vadintas snaiperis ateityje galės siekti nebent vyriausiojo trenerio kėdėje.
P. Danilovičiaus prakeiksmas
„Iš jo liko tik pavardė ir kontraktas“, – 2000-aisiais legendinį Predragą Danilovičių apibūdino tuomet 20-metis A. Macijauskas. Karjeros laiptais kopęs bei Vilniaus „Lietuvos rytą“ į skambias pergales pradėjęs vesti klaipėdietis nė negalvojo, jog šie jie žodžiai atsisuks prieš jį patį.
Tačiau po aštuonerių metų ir taip įvairių traumų skriaudžiamas krepšininkas sunkiai susižeidė koją. Lietuvos krepšinio atstovas pradėjo teisminį karą su Pirėjo „Olympiacos“ klubu, kuris norėjo nutraukti sutartį nesumokėjus kompensacijos, o visai netrukus nežinomas vokiečių medikas teismo posėdyje pribloškė ir taikliarankį, ir visus krepšinio gerbėjus – jis konstatavo retą stuburo ligą, dėl kurios A. Macijauskas neva gali tapti invalidu, jei toliau aktyviai sportuos.
Tiesa, tokios diagnozės tuomet kėlė labai rimtų abejonių, o pats „Kalašnikovas“ tvirtai rėžė: „Ne tikiuosi, o žinau, kad žaisiu“. Tačiau 2008-ųjų balandį besikaunantį iš visų jėgų Macą išvydome paskutinį kartą.
Vėliau lietuvio karas teisme su Pirėjo „Olympiacos“ klubu tęsėsi. Klaipėdietis neabejojo savo pergale už aikštės ribų, bet po daugiau nei metus trukusio bylinėjimosi pergalės šampaną laistė graikai. Macas liko šokiruotas, bet nieko pakeisti nebegalėjo – prisiteisti 4,4 mln. eurų gynėjui nepavyko.
Subliuškusios viltys
Lietuviui oficialiai išsiskyrus su „Olympiacos“, žaidėją netrukus apsupo daugybės Senojo žemyno ekipų dėmesys. Buvo skelbiama apie Lietuvos, Ispanijos, Graikijos, Lenkijos komandų pagundas, tačiau tuomet A. Macijauskas sakė esą neketinąs skubėti.
Visgi lietuvis dar netryško pernelyg dideliu optimizmu ir kalbėjo apgalvotai. Krepšininkas niekad nesiveržė į aikštę ir neatmetė blogiausio varianto.
„Nereikia turėti iliuzijų. Tam, kad grįžčiau į krepšinį, reikia įdėti daug darbo“, – daugiau nei prieš pusmetį kalbėjo A. Macijauskas.
Žingsnį profesionalų krepšinio link A. Macijauskas padėjo balandžio pabaigoje. Žaidėją Lietuvos rinktinės treneriai įtraukė į rezervinę rinktinę. Pats lietuvis, atrodo, irgi rimtai svarstė sugrįžimo galimybę.
„Jei viskas klostysis pagal planą, jeigu pasiruošiu ir matysiu, kad iš tiesų galiu žaisti, su mielu noru važiuočiau į Kiniją. Juk man reikia žaidimo praktikos. Reikia žaisti krepšinį geru lygiu, o ne su draugais“, – teigė klaipėdietis.
Bet tritaškio į priešininkų krepšį įgrūsti, rodos, jau nebuvo lemta. Dėl nugaros išvaržos A. Macijauskas ištarė „ne“ ir Lietuvos rinktinei, ir pačiam krepšiniui.
Iš Klaipėdos – į Naująjį Orleaną
1997-1999 m., gindamas Klaipėdos „Neptūno“ garbę, A. Macijauskas paliko gerą įspūdį Vilniaus „Lietuvos ryto“ vadovams. Ateitis parodė, jog sostinės klubas, pasikviesdamas snaiperį iš uostamiesčio, tiktai neprašovė. Macas svariai prisidėjo prie pirmojo „Lietuvos ryto“ titulo LKL bei dar sykį tai pakartojo 2002 m. Tais pačiais metais vilniečiai triumfavo ir NEBL turnyre.
2003 m. dideliais žingsniais savo karjeros laiptais ėmęs kopti lietuvis sudomino Ispanijos grandę Vitorijos „Tau Ceramicą“. Per dvejus metus, praleistus baskų komandos gretose, Macas tapo tikru ispanų numylėtiniu.
Krepšininkas padėjo Vitorijos ekipai iškovoti Ispanijos taurę bei patekti ne tik į šalies čempionato finalą, bet ir atsidurti Eurolygos finišo tiesiojoje. Vis dėlto ten viltį užimti Eurolygos sostą atėmė Šarūno Jasikevičiaus vedama Tel Avivo „Maccabi“.
Įsitvirtinęs Senojo žemyno elito klube, „Kalašnikovas“ nutarė kelti sparnus už Atlanto. Tiesa, vienam geriausių to meto Europos žaidėjų NBA įsitvirtinti nepavyko. Naujojo Orleano „Hornets“ gretose lietuvis sėdėjo atsarginių suolelio gale.
Tiesa, tai A. Macijausko vertės Senajame žemyne nesumažino. Gynėjas pasirašė rekordinę sutartį su Pirėjo „Olympiacos“ ir savo žaidimu visiškai tenkino graikų klubo savininkus brolius Angelopoulosus. Vis dėlto 2006-ųjų rudens pradžioje Macas patyrė sunkią Achilo sausgyslės traumą ir iš rikiuotės iškrito net šešiems mėnesiams. Jis sugebėjo atsistoti ant kojų, bet vėliau jį užklupo dar viena sudėtinga trauma, klaipėdiečio karjeroje padėjusi tašką.
Brangiausias – Europos čempiono medalis
Karjera Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje snaiperiui klostėsi sėkmingai. 2003 m. lietuvis buvo vienas nacionalinės komandos vedlių ir padovanojo savo šaliai Europos pirmenybių auksą.
Po metų Atėnų olimpinėse žaidynėse Lietuva subūrė „Svajonių komandą“, tačiau pusfinalyje sulaukė netikėto fantastiškai tądien rungtyniavusių italų antausio ir palaidojo viltis olimpiadoje pakilti aukščiau trečiosios vietos.
Žaliai baltus marškinėlius Macas dar taip pat užsivilko 2006 m. pasaulio čempionate, tačiau jame lietuviai laurų nenuskynė. Tai buvo paskutinis kartas, kuomet Lietuvos rinktinės gerbėjai galėjo džiaugtis „Kalašnikovo“ tritaškiais.
„Gali laimėti vieną, antrą, trečią LKL čempionų žiedą, bet vis tiek tai ne tas pat, kaip laimėti auksą atstovaujant savo šaliai. 2003 m. Europos čempionato medalį paslėpiau. Kai kur nors galutinai įsikursime, pakabinsiu jį ant sienos, kad galėčiau parodyti savo vaikams“, – apie įsimintiniausias akimirkas dienraščiui „Lietuvos rytas“ kalbėjo A. Macijauskas.
Donatas Urbonas
