Pirmuoju rimtu iššūkiu kalašnikovui paskutiniame XX a. dešimtmetyje tapo G. Nikonovo sukurtas automatas „Abakan“ (AN-94), kurio išskirtinis bruožas buvo judantis vamzdis. Šis artilerijoje naudojamas principas padėjo sumažinti šūvio atatranką ir atitinkamai gerokai pagerinti šaudymo tikslumą bei kulkų sklaidą. Tačiau visą reikalą sugadino sąlyginis ginklo sudėtingumas. Kitaip tariant, automatas yra geras, bet mokytis tinkamai juo naudotis reikia gana ilgai. Taip pat abejonių sukėlė judantis vamzdis kaip patikimumą mažinantis veiksnys ir komplikuotas gamybos procesas.
O kalašnikovo prioritetas visuomet buvo paprastumas ir patikimumas. Dėl to nukentėjo šaudymo tikslumas ir patogumas, bet dėl „pastatytos ant bėgių“ masinės gamybos šie minusai nuėjo į antrą planą, ir AK-74 triumfavo. AN-94 teko pasitenkinti patekus į specialiuosius VRM ir kariuomenės dalinius (pavyzdžiui, tokius kaip „Vitiaz“), o 2009 m. jis baigė tarnybą (nors, sakoma, buvo pastebėtas „žaliųjų žmogeliukų“ rankose per Krymo aneksiją).
Į finalinį ateities kario konkurso turą pateko patobulintas kalašnikovas (AK-12) ir AEK-971 (arba A-545), kurį pristatė „Degtiariovo gamykla“, esanti Kovrovo mieste (pažymėtina, kad iš pradžių kalašnikovas iš viso galėjo likti už varžybų borto, ir tik paskutiniu momentu jam buvo leista dalyvauti su sąlyga siūlomą prekę gerokai patobulinti ir savarankiškai finansuoti jos bandymus). Šiame kontekste prasminga palyginti konkurentų pranašumus ir trūkumus bei kariškių nuomones apie siūlomus gaminius (papildomai verta žiūrėti: Lenta.ru, MK.ru).
Kaip pažymi ekspertai, AK-12 yra tas pats AK-74M, tik patobulinta jo ergonomika ir, kalbant profesionalų kalba, priekabos (pavyzdžiui, taikiklis, granatsvaidis ir pan.). Šaudymo kokybė irgi pagerėjo, bet pirmiausia – naudojimosi automatu patogumas. Bazinės charakteristikos liko tos pačios, ir Rusijos kariškių tai jau netenkina.
AEK nusprendė eiti „Abakan“ keliu ir pralenkti kalašnikovą tikslumu, tačiau šiam tikslui naudoja ne judantį vamzdį, o vadinamąją subalansuotą automatiką. Šaudant vamzdis juda į viršų ir į šoną. Todėl buvo pasiūlyta schema, kuri subalansuoja atatrankos impulsą per priepriešinės balansavimo svirties ir spynos judėjimą. AEK pliusai, kaip ir „Abakan“ atveju, yra lydimi neišvengiamų minusų: jo eksploatacija sudėtingesnė, o gamyba, nors gaminys iš esmės paruoštas serijinei, yra brangesnė.
Kitaip tariant, kalašnikovas ir vėl galėtų prasmukti dėl tradicinių pranašumų, bet bėda ta, kad Rusija nusprendė kurti profesionalią kariuomenę. Tegu naujos kartos kario paruošimas užtruks, bet ginklą jis turi turėti pirmiausia ne paprastą, o kokybišką, suteikiantį pranašumą šiuolaikiniame, o ne laukų ir miškų kare. Kitaip tariant, tegu naujo automato gamyba būna sudėtingesnė ir jis galbūt bus ne toks patikimas kaip kalašnikovas, bet jeigu jis akivaizdžiai pralenks AK naujų prioritetų kontekste (o viskas krypsta link to), pastarasis privalės atsitraukti. Čia net galima pajuokauti, kad „Abakan“ metė iššūkį kalašnikovui netinkamu metu, dabar gal varžytųsi su AEK.
Trumpai sakant, AK tikrai gali būti nuverstas nuo olimpo, bet, kaip dažnai būna karinėje pramonėje, ir ne tik joje (juolab tokioje korumpuotoje šalyje kaip Rusija, kuri dar nespėjo pamiršti A. Serdiukovo su jo „moterišku batalionu“), neretai laimi ne geriausias, o gudriausias, tas, kuris sugebėjo efektyviau prastumti savo prekę, per kyšius ir ryšius įtikinti jos pranašumu reikiamus žmones.
„Degtiariovo gamykla“ priklauso I. Kesajevui ir S. Kacijevui – „Merkurijaus“ grupės šeimininkams (stambūs tabako bei jo gaminių importuotojai ir prekybos tinklas „Diksi“). 51 procentą „Ižmaš“ (arba koncerno „Kalašnikov“) akcijų valdo valstybinė korporacija „Rostech“, kiti 49 procentai 2013 m. buvo parduoti dviem verslininkams – A. Bokarevui („Transmašholding“, „Kuzbasrazrezugol“) ir A. Krivoručkai (buvęs „Aeroekspres“ vadovas, šiuo metu einantis koncerno generalinio direktoriaus pareigas), kurie ir privalo išgelbėti pasaulinį Rusijos firmos ženklą nuo bankroto.
Galbūt visai šiai kompanijai pirmiausia reikės varžytis dėl D. Rogozino ir S. Šoigu, apie kurių aparatines kovas jau buvo rašoma Geopolitika.lt straipsnyje, palankumo. Manytina, kad pirmasis Karinės pramonės komisijos pavaduotojas (vadovas V. Putinas) gali stoti kalašnikovo pusėn (D. Rogozinas net sukūrė AK šlovinantį filmą; o gynybos ministrui gali rūpėti ne ankstesni nuopelnai, o permainų reikalaujantys ateities iššūkiai.
Bet visa tai tik spėlionės. Realiai tikėtina, kad abu minėti valdininkai, nepriklausomai nuo institucinės priešpriešos, nori vieno – stiprios Rusijos kariuomenės, ir šis prioritetas, atrodo, vers juos pasirinkti AEK kaip rusų ateities kario komplekto ginklą. Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kad „Kalašnikov“ koncernui bus leista sėkmingai mirti.
Šiame kontekste visai prasmingai skamba karinio eksperto V. Murachovskio nuomonė, kad kariuomenė galėtų pirkti abu automatus, nes tik karinė praktika parodys, kas ko vertas. Pagaliau, jeigu Rusijos kariuomenėje gali sugyventi dvi kovinių sraigtasparnių klasės („Mi“ ir „Ka“), tai kodėl negalėtų du automatai (tik dabar gali atsitikti taip, kad vietoj „Abakan“ ribotam naudojimui atsidurs kalašnikovas). Bet kuriuo atveju varžybos turi baigtis jau šiais metais. Laukti liko neilgai.
